Ar tikrai Tėvynė mums šventa?

Ar tikrai Tėvynė mums šventa?
Kad Lietuvoje šiandien  daug kas skundžiasi, jog nelengva  gyventi – niekam jau nėra naujiena. Tai akivaizdu stebint ne vieną televizijos laidą,  skaitant įvairių žurnalų  ar laikraščių straipsnius,  kalbantis su kaimynu  iš gretimo buto, galiausiai bendraujant su draugais ir giminaičiais. Kažkodėl visiems blogai.  Priežastis viena ir ta pati. Pinigai, tiksliau jų stygius. Netenkina atlyginimas, maža pensija, kylančios kainos... Irzlus dabar lietuvis. Ir senas, ir jaunas. Girdi, Lietuvoj blogai, o kitur gerai.
Dar ne taip seniai  mūsų šalis atgavo  Nepriklausomybę,  lietuviai parodė, kad yra vieninga tauta, taigi keistoka, jog daugelis šalies gyventojų  spėjo prarasti  vidinę ramybę. Lietuviai pradėjo blaškytis į Airiją,  Norvegiją, Angliją. .. Visas keturias puses,  kad tik toliau nuo gimtinės – greičiau praturtėtų.

Gal tai  mados šauksmas? Juk neatsiliksi! Žinoma, negalima teisti žmogaus už tai, kad jis nori geriau gyventi. Visi mes to norime. Tik bandome  siekti  skirtingais būdais. Griebiamės  skirtingų veiksmų.  Kai vieni perka bilietą skrydžiui  ir kraunasi mantą,  kiti  ramiai dirba, mokosi čia, Tėvynėje, ją puošia savo darbais, laimėjimais. Dar kiti varsto Darbo biržos duris arba viltingai  perka laikraščius su darbo skelbimais, bet laimingi. Visokių yra –  visokių ir reikia.  Anot patarlės „Pasaulis margas kaip genelis“.
Manyčiau,  šiandien visgi griaunamas stereotipas, kad viskas Tėvynėje tik blogai.
Dažnas lietuvis jau be pavydo  žiūri laidą „Emigrantai“ .  Nors ne vienas dar pasigiria, kaip ten gerai, kad vargo nemato, bet vis dažniau girdime ir atviresnių pasisakymų. Remiantis pažįstamais drįstu teigti, kad emigrantas lietuvis jaučiasi pažemintas, nelygiavertis pilietis, padėjęs aukštojo mokslo diplomą į stalčių dirba prasčiausius darbus.
Žmogus ne tik pinigais sotus. Taigi  nelengva  gyventi svetur. Užmiršta ir kultūrą, ir tradicijas, nepritampa ten, atskyla nuo tautos ir pasijunta labai vienišas. Pokalbiai per „Skype“ neatstos  šilto apkabinimo. Dažnam širdį slegia, kad jau taip seniai žiebė žvakutę ant artimųjų kapų... Pasiilgsti gimtosios  žemelės... Savas kraštas visada traukia!  Ne veltui daugelis filosofų ir literatų amžių amžius garbino Tėvynę, rašė eiles. „Tėvynė – tai šventas žodis, kuris atplėšia mokslininką nuo knygos, atitraukia valstietį nuo arklo, valdininką nuo rašomojo stalo ir surenka visus prie vienos vėliavos, į kurią jie žiūri didvyrio drąsumu ir su kankinio pasiaukojimu“ (F. Šileris).
Nebemeluokim patys sau. Nereikia emigruoti, palikti savo šalies tam, kad pasijustum visagalis. Juk ir čia – Lietuvoje, tavo, mano ir mūsų Tėvynėje yra rojus žemėje. Čia mūsų tėvai, broliai ir seserys, mūsų namai, artimųjų kapai, mūsų kalba ir tradicijos, istorija -visų mūsų vieta po saule. Čia ir yra geresnio gyvenimo pradžia!  Čia ir turi būti mūsų visų  pradžia ir pabaiga – savo šalyje, savo gimtajame krašte. Niekur kitur mes nesijausim saugesni negu Tėvynėje. Mažiau reikalaukime, daugiau darykime patys. Neatimkime galimybės iš savo vaikų augti Lietuvoje ir ja didžiuotis. Niekas niekada neatstos tos vietos, kurioje jau įspaudėme savo įspaudą, ten kur įrašyta mūsų istorija – LIETUVOJE.