Vanduo

Šis kūrinys buvo publikuotas poezijos konkurso „visi porom, Dievas – už tvoros“ trečiajame etape.

Kūrinys parašytas kartu su mužikėliu  

Pameni, kilo gaisras?
Šakom šokantį dangų prakirtę
medžiai žioravo linguodami. Bee, –
taip staiga parkritau į pelenus.
Semk, Elenyte, gaivų vandenį,
Risk, Elenyte, baltą akmenį.

Žinau, rasiu akmenį
ir tavęs nebegąsdins šis gaisras.
Vario vyčiai išlaistys vandenį
vario kojom skliautan įsikirtę,
kol parvirs į tvartelio pelenus,
O tu pailsėki prigulęs – „bee“...

Bee, numylėtoji, bee,
kai nurisi nuo tako akmenį,
sesute, surankiok tik pelenus
(Neliepsnojusi, kam gi tau gaisras?)  –
jie delnuose tau ženklus iškirtę.
Liek, Elenyte, gyvą vandenį.  

Pavirsiu į vandenį –
užges ugnis, kai užliesiu ją, be
šešėlio pranyks: kirviais perkirtę
vario vyčiai, iškirskit akmenį,
net jei žiežirbom skleistųsi gaisras,
jei ašmenys plaktų vien pelenus.

Tylėk apie pelenus!
Liek, sesut, gaivinantį vandenį
dar bent vieną akimirką – gaisras
jau tuoj nusineš mano balsą, – be
jėgų rankos tversis į akmenį,
pirštai gniaušis mirties įsikirtę –

mano sielą nukirtę
žaibai išsklaidys tavo pelenus,
kad veršiuko pėdoje akmenį,
avinėlio pėdoje vandenį
aš ir vėl išvydus pravirkčiau – be
tavo balso neges mano gaisras.

Ugnim kirtę vandenį
su tavim krisim į pelenus – bee,
apkabins mūsų akmenį gaisras.