akmenligė

sunkiai pamenu kada pastebėjau pakitusį tavo veidą
lyg suakmenėjęs be šypsnio be judesio jokio
pagaunu dažnai tave žiūrinčią į dangų valandų valandas
pro virtuvės langą aprūkusiom užuolaidėlėm

o dangus vis artyn ir artyn kiekvieną naktį kresteli
keliais coliais žemyn net girdisi dunksėjimas
jis išblaško miegą išvaiko sapnus

nebekalbi nebegeri vandens kartais lyg ir prasižioji
kažką pasakyt bet liežuvis paspaustas akmeniu
dabar tai vienintelis tavo žodis -
mano vardas tavo malda

išvarčiau daugybę knygų pro pirštus
krito ir krito sutrunėję puslapiai it guvūs lapiūkščiai
šnarėdami slėpės tamsoj po lentynomis ir nieko

niekur nėra jokio recepto jokio vaisto
pradedu įtikėt kad ir ligos nėra
nuovargio pluta aptraukė mudviejų veidus
sunku ir pasakyt kuris kurį apleidom

vos girdimai dangus kresteli
ir atsiremia į akmenis