Balto vilko beieškant (1)

Dorsi sustojo, priešais akis tiesėsi beribis tamsus miškas. Tylus ir, regis, neįžengiamas. Kiek besižvalgė, nematė jokio takelio. Galbūt kur nors kitame krašte, galbūt kitame laike ar kitoms akims ir buvo koks praėjimas, tačiau dabar viską dengė žaliuojantys brūzgynai. Akimirką pasirodė, jog girdi tolimą staugimą. Ne, tikriausiai pasigirdo.

Mergina išties buvo stipresnė nei atrodė. Ji nenužirgliojo iki miško tiesiog iš užgaidos, atėjo pasiruošusi. Turėjo pilną krepšį įrankių, maisto, laužo įkūrimo reikmenų ir šūsnis užrašų, ką spėjo surinkti apie Baltą vilką. Kodėl ji ėjo? Kartais į tokius klausimus nėra paprasto atsakymo, ji ėjo nes norėjo, nes jautėsi galinti ir sugebėsianti. Nes Vilkas buvo Baltas.

Nė viena vieta miško pakraštyje neatrodė lengviau praeinama už kitą, tad Dorsi tiesiog žengė pirmyn. Pirmi žingsniai pasirodė visai nesunkūs, tačiau ji įtarė, kad tai tik pradžia. Pro tankiai augančius lapuočius nebuvo sudėtinga keliauti, nors ir tamsa jau pradėjo glėbtis. Įkopusi į nedidukę kalvą žagtelėjo: priešais milžiniška pelkė ir jokios galimybės ją apeiti – teks bristi. Jau po pirmų žingsnių pradėjo smegti. Dumblas pynėsi aplink sunkius purvinus batus, lipo prie kelnių ir traukė žemyn. Mergina bandė spirtis pirmyn, bet, rodėsi, tik dar daugiau klimpsta. Nematė nė menkiausios šakos, už ko galėtų griebtis. Atrodė, kad tėra vienas kelias – atgal. Besiblaškant atsipalaidavo vienas batas ir pradėjo slysti. Pajudino kitą koją, išsilaisvino ir ta. Atsakymas aiškus – reikia nusiimti batus. Staiga ją apėmė baimė. Kelias namo tolimas ir žvyrkelis kietas – be batų niekaip jo neįveiks. O štai tie patys batai slysta iš po kojų. Nebuvo nė lopinėlio tvirtos žemės. Nurijo besikaupiantį gniutulą gerklėje ir iškėlė vieną po kitos basas baltas kojas. Basomis praeiti pasirodė paprasčiau, žinoma, pelkė vis dar traukė žemyn, tačiau nebe taip smarkiai. Krante lengviau įkvėpė, pažvelgė į paliktus batus ir prikandus lūpą nusisuko. Metas eiti pirmyn.

Tamsa telkėsi ir šešėliai šnabždėjosi pakampėse tarsi mėgindami atbaidyti. Nors ir baugino, Dorsi bandė įžvelgti šešėlius, suprasti jų formą, sužinoti, iš kur jie kilo. Tačiau vos pradėjus regzti mintį, miškas paslėpdavo net savo šešėlius. Gerokai paėjusi be jokių orientyrų sustojo. Mergina buvo visiškai viena, pasimetus tamsiame, painiame miške ir klausė savęs, ar iš viso galima pamatyti ką nors tokioje tamsoje, net jeigu jis ir būtų baltas? Dvejones nuvijo vos pastebimas blyksnis. Tą akimirką buvęs toks ryškus, tačiau jau už minutės pasidaręs tolimas, galbūt tik pavargusių akių vaizduotės vaisius.

Bet ji ėjo. Akmenimis ir uolomis, brovėsi pro spygliuotus krūmus ir sraunias upes. Iš pat pradžių kiekvienas aštresnis akmuo rėžė padus, kiekviena šaka braukė pro apnuogintas rankas. Vis tik Dorsi ėjo ne aklai. Ji išmoko statyti kojas atsargiai, nenulaužiant palenkti aštrias šakas – išmoko gerbti mišką, ir rodėsi, kad kai kurios šakos pradeda pačios lenktis, kad ją praleistų. Tačiau po maloningų šakų vėl sekdavo kalnuota vietovė su atšiauriomis briaunomis.

Kvėpuodama tamsiu miško oru ir sėdėdama prie savo susikurto laužo Dorsi mokėsi klausytis šešėlių kuždesių, pasirodo, jie visi kalbėjo apie Baltąjį vilką. Jie žinojo viską, – čia jo miškas, jo šešėliai. Geriau įsižiūrėjusi, suprato, kad kiekvienas šešėlis tai vilko dalis. Štai ten buvo iltis, tolėliau – ketera. Tada jie tapo nebe tokie bauginantys, pažįstami. Kuo giliau ėjo, tuo daugiau šešėlių lindo, kol galiausiai ji nustebo: tai nebuvo tik vilko šešėliai, o jos pačios. Sukosi ir rangėsi kaip gyvatės apie pirštus, kojas ir rankas. Vieni buvo gražūs, kiti iškreipti, sulaužytomis galūnėmis. Bet visi buvo jos. Mintimis pasiuntė savuosius pas vilko šešėlius, galbūt ras bendrą kalbą.

Miškas ją užvaldė ir eiti į priekį pasidarė lengviau, nei žengti atgal. Medžiai buvo aukšti su plačiomis šakomis, kurios, kartais atrodė, siekia pasiglemžti. Tačiau oras buvo stebėtinai  gaivus ir nespaudė krūtinės. Kvėpuoti buvo lengva, nors daug kas išsigąstų tokių tankių, apgaubiančių medžių šakų. Jos tapo švelnesnės ir vietoje brėžimo glostė. Netikėtai pašvietė saulės spindulys, aiškus, ryškus. Dorsi klupdama skubėjo link tos vietos. Ir pribėgus negalėjo atsigrožėti. Tai buvo pati gražiausia jos matyta miško proskyna. Nedidelis, samanomis apaugęs plotas viliojo, o saulės spinduliai taip maloniai šildė, kad mergina nusprendė pailsėti. Prigulė ant minkštų samanų ir ramiai užmigo. Miegodama sapnavo Baltą vilką, sapnavo, kaip jis artinasi, pauosto ir perbraukia šlapia nosimi jai ausį.

Pabudusi Dorsi nerado vilko, tačiau ausis išties buvo drėgna. Nebesusigaudė, ar čia sapnas ar realybė. Pamačiusi pėdos įspaudą suprato – kelionė tęsis tol, kol vilkas pats leisis surandamas.