(Lakūnams Adolfui ir Alvydui atminti)
Ereliais kilo
į dangų,
debesys glostė sparnus,
žvaigždė nematyta
pynė neregėtus
vijoklio žaibus.
Po kojom miškai
skrido,
negeso jūros ugnis;
naujus paukščių kelius išbandyti
viliojo tamsioji naktis.
Paskutinis kilimas
į erdvę nuo fiordų
nuplasnojo drugelio sparnais ...
Tikriausiai taip Baltija
troško
erelius tramdyti
Kastyčio balsu, gintarais.