Sausas vėjas

Vėjas gnaibė ir kramsnojo drabužiais nepridengtą odą. Kondensato lašai pamažu kapsėjo nuo lubų. Tolumoje kaukiantys ventiliatoriai grūdo amžinąjį vėją į kriokiančas pakuras. Šnypštė, žlegėjo ir dundėjo kasdienybė.
Padaras prisispaudė arčiau šilto vamzdžio ir nupurtė graužiantį kondensato lašą. Vėjas buvo labai šaltas, bet sausas. Greitai kondensato nebus. Ilgai nebus. Padaras nežinojo, kaip ilgai. Bet žinojo, kad kai lietus nustoja, maistas išlenda ten, kur lengva medžioti. Padaras nebus alkanas. Ilgai nebus alkanas.
Padaras buvo sveikas ir ką tik pavalgęs. Bet jį kamavo keistas jausmas. Tartum silpnas, maudžiantis skausmas viduje. Šiek tiek panašus į alkį. Padaras dažnai būdavo alkanas.

---

Alkis buku skausmu gniaužė vidurius. Nusilpę ir nuo laukimo sustingę raumenys nesureagavo į judesį. Ilgai lauktas maistas pamatė padarą pirmas, ir smuko atgal į siaurą trapą tarp vamzdžių. Padaras iš nusivylimo sumojavo kumščiais, bet į vamzdį netrenkė. Padaras buvo protingas. Padaras klaidų nekartojo du kartus.
Maistas buvo gudrus. Ne toks protigas, kaip padaras, bet gudrus. Toliau tykoti toje pačioje vietoje buvo beprasmiška. Padaras grybštelėjo dešine ranka aukščiau kabantį suspausto oro vamzdį, peršoko svilinantį perkaitinto garo, ir nurisnojo dvigubu magistraliniu.
Vėjo nešama drėgmė maišėsi su smogu ir kondensavosi į graužiančius lašus palubėje. Maistas nemėgo lašų dar labiau nei padaras. Tuojau staugs sirenos. Laikas nešdintis. Alkis reikalavo aukų. Padarui teks eiti į Bevėję pusę.
Bevėjėje nebuvo vėjo. Savaime aišku. Nebuvo vėjo, ir nebuvo lietaus. Taip pat beveik nebuvo šnabždančiųjų. Beveik. Tai buvo gerai. Nebuvo vėjo krypties. Buvo dundantieji. Buvo pertvaros ir uždarytos durys. Tai buvo blogai. Alkis neleido ilgai galvoti. Iki bevėjės tolimas kelias.

Bevėjėje buvo karšta ir pridvisę. Nuo dulkių sprangus oras dvokė perkaitusia alyva. Padarui teko nusimesti viršutinį drabužį, ir užkišti už palubėje kybančio gyvatuko. Maistas drabužių neėdė, bet kartais gadino. Gauti naują drabužį buvo sunkiau, nei pasirūpinti turimu.
Aplinkui lėtai grumėjo krumpliaračiai, grandinės ir velenai. Gaudė tarp velenų spaudžiami metalo lakštai. Dunksėjo presas. Ir per visą šį džeržgimą padaras girdėjo lėtą, pasikartojantį balsą. Gyvą balsą. Tolimajame kampe kažkas buvo. Negeras balsas. Mirštantis balsas. Tolumoje stūgtelėjo sirenos. Bevėjėje tai nieko nereiškė.
Maisto nesimatė. Padaras patikrino visas geras vietas. Maisto nebuvo. Neliko ką daryti. Skaičiuodamas rankų mostus, padaras pasuko į tolimąjį kampą.
Tolimajame kampe padaras buvo vieną kartą. Seniai. Vieną kartą... padaras neatsiminė kodėl. Tolimas kampas buvo bloga vieta. Labai sunku grįžti. Ir neįmanoma nusileisti žemyn.
Iš kampo aiškiai girdėjosi balsas. Lėtas, beviltiškas dejavimas. Padarui balsas nepatiko. Girdėjosi ir maisto cypavimas. Kampe buvo maisto. Daug maisto. Kvailo, neatsargaus maisto. Padaras buvo labai alkanas.

---

Padaras truputų pasislinko, kad vamzdis šildytų kitą vietą, ir žvilgtelėjo viršun. Kur ne kur švytinčių žibintų šviesa atsimušė nuo lubų drėgnu blizgesiu. Artimiausias žibintas piktai šnypštė, bet nešvietė. Žibintas buvo pavėjui. Padaras neužuodė dujų smarvės. Galima nebijoti.

Padaras žinojo baimę. Baimė buvo gerai. Kažkada, labai seniai, padaras nežinojo nieko ir bijojo visko. Padaras išgyveno. Baimė buvo padaro padėjėja. Išalkęs maistas elgdavosi neapdairiai. Padaras buvo protingesnis už maistą. Net ir labai alkanas padaras neužmiršdavo bijoti. Dabar padaras žinojo daug, bet vistiek bijojo. Naujas... alkis?.. padarui nepatiko. Naujovės jį... erzino. Bet padaras nebijojo. Ne, ne šį kartą.

---

Padaras prasispraudė pro paskutinį plyšį, ir pažvelgė žemyn. Krūva maisto. Ne koks vienas ar du, o visa krūva. Ir šnabždantysis. Du šnabždantieji. Vienas nejudėjo. Turbūt miręs. Kitas buvo kažkoks... neteisingas. Padarui prireikė dar kelių akimirkų suvokti kas buvo neteisinga. Šnabždančiojo kojos buvo per trumpos. Rankos taip pat. Virš kelių ir virš alkūnių galūnės buvo perrištos kietai užveržtomis virvėmis. Žemiau kelių kojų nebuvo. Žemiau alkūnių nebuvo rankų. Bigės baigėsi sumaitotais kruvinais raumenimis, nutrauktomis sausgyslėmis ir sąnarių liekanomis.
Padaras nesuprato kodėl. Tiksliau, nesuprato kokiu tikslu. Kaip buvo akivaizdu. Nuo palubėje einančio veleno alkūnės žemyn leidosi du grandinės galai. Šiuo metu abi grandinės leidosi žemyn. Po to kils aukštyn. Ir vėl leisis žemyn. Abu grandinės galus puošė patamsėję  pėdos. Su batais. Padaras batų nenešiojo. Ant grindų du maisto knibždėlynai apspito prie grindų prikaustytų rankų liekanas.
Sumaitotasis pratisai, veriamai sudejavo. Padaras pasipurtė ir suvokė tris dalykus iš karto. Maistas tuojau sudoros plaštakų liekanas ir išsilakstys. Sužeistasis negalėjo nei pakenkti padarui, nei pakviesti pagalbos. Grandinės tuojau nusileis į žemiausią tašką, ir bus pakankamai žemai, kad padaras galėtų išlipti.
Padaras be jokio garso šmėstelėjo žemyn. Tai buvo tiesiog bloga sėkmė. Šuolis buvo idealus. Abi rankos pagavo ir priplojo po vieną riebų maistą – puikus rezultatas. Kol padaras skriejo žemyn, vienas maistas sušnypštė ant per arti prilindusio konkurento. Pastrasis šoko šonan, ir papuolė po padaro kaire pėda. Padaras griuvo.

---

Vėjinėje pusėje nebuvo pertvarų. Buvo drūtos apvalios kolonos, remenčios drėgną palubę. Nei kolonos, nei tarp jų išraizgytas vamzdžių voratinklis nė kiek nestabdė skvarbaus vėjo. Šiokią tokią užuovėją buvo galima rasti apačioje, tarp mašinerijos, dėžių, spintų ir metalo nuolaužų griozdėlyno, dengenčio praktiškai visą grindų plotą. Deja apačioje pernelyg dažnai šmaižiojo šnabždantieji.
Padaras susigrūdo į pažastis nuo šalto vėjo užgėlusias plaštakas. Skausmas buvo kaip baimė – senas padaro pažįstamas. Skausmas mokino. Kartą apsvilęs, padaras daugiau niekada nelietė karščiu spinduliuojančių vamzdžių. Aplenkdavo aštrius kampus. Žinojo kaip žemai ir kaip toli gali nušokti. Skausmo padaras nebijojo. Skausmą reikėjo iškęsti.
Naujas keistas alkis šiek tiek priminė skausmą. Padaras nesuprato, ką šį kartą padarė ne taip. Bet iškęsti galėjo. Skausmas mokė ir kantrybės.

---

Smūgis buvo blogas. Skausmas nutvilkė šoną. Padaras bandė vienu metu įtraukti oro į diegiančią krūtinės lastą ir susiorientuoti aplinkoje. Bloga nuojauta smaugė padarą labiau nei sulaužytas šonkaulis. Maistas nustojo spurdėti rankose.
Padaras galų gale susivokė aplinkoje, ir tyliai stūgtelėjo iš nusivylimo – grandinės kilo aukštyn. Padaras pavėlavo. Padaras buvo įkalintas.
O po to įvyko dar baisesnis dalykas.
– Kas čia? – sušlamėjo balsas.
Padaras norėjo apsikramtyti rankas iš nevilties. Antras šnabždūnas buvo gyvas. Padaras buvo kvailas, kaip maistas. Padaras leido alkiui nuspręsti. Žinoma, kad maistas nepaliktų negyvo šnabždančiojo šiaip sau voliotis.
– Kas tu toks? – dar kartą sušlamėjo balsas. Tu? Padaras nusipurtė, ir įsispraudė į tolimiausią kampą. Nepaleisdamas sumedžioto maisto.
– Aaachh-ach-aaarrhhrr! – iškvėpė eilinę dejonę sumaitotas belaisvis.
– Kas bebūtum, būk geras, pribaik šį vargšą. Tai, ką jam padarė – siaubinga ir nepataisoma.
To buvo per daug. Padaras įsigrūdo burnon vieną maistą, idant atlaisvintų ranką, ir iš visų jėgų atsispyręs šoko. Deja, pagriebė ne grandinę, o nutrauktą galūnę. Pirštai slydo. Perkąsto maisto kraujas varvėjo į burną. Šoną skaudėjo beprotiškai. Padaras nukrito. Tiesiai ant sužeisto šono. Sąmonė užgęso.

---

Paskubėk... Pažvelk per petį... – barėsi šmėkla. Galima ir taip, tik greičiau... Pritūpk ir atsiremk... Greičiau!..

– Ramiau, ramiau, nejudėk. Dar truputį, ir bus baigta, – Švelnus balsas. Žmogaus balsas. Pažįstamas balsas.

‘Nejudėk’ sakė švelnus balsas... ‘Nejudėk ir susikaupk’, pritarė griežtas...

Padaras kvėpavo. Padaras buvo gyvas.

‘Galvok, ką darai’ – vėl griežtas...

Krūtinę veržė... kažkas. Veržė standžiai, bet nesmaugė. Agonijos ugnis neraižė sužeisto šono.

‘Pakentėk’, švelniai meldė šmėkla...

Sumušta vieta tik bjauriai maudė. Padaras atplėšė akis. Keli mirktelėjimai šiek tiek pravalė miglą.

‘Saugokis’ – griežtas... ‘Apžiūrėk’...

Veidas... Senas, raukšlėtas veidas. Balti susivėlę plaukai. Pavargę akys. Žmogaus veidas. Ne šnabždūno. Padaras atsiminė tik vieną tokį veidą.

‘Sakyk’, reikalavo pamėklė. ’Netylėk! ’

– Zzkchrr... – perdžiūvusi gerklė nepasidavė.
– O! – balti antakiai pakilo aukštyn. – Tu gali šnekėti?
– Pchr... Padchrr... Padaraz... protingaz... Padaraz... kalba... – šiaip ne taip iškrankė padaras. Ir paskutinėm valios pastangom išspaudė: – Zenoliz?

‘Ne toks aš ir senas’, liūdnai skundėsi nematomasis.

– Ką? Koks zenoliz? – Veidas dingo iš vis dar išskydusios ir miglotos padaro regos zonos. – Na štai, paskutinis mazgas. Deja šie pirštai ne tokie miklūs, kaip kadaise. Štai ir baigta.
– Gh... Ghe... Gerti...
– Hm... Pabandysiu.
Žingsniai ir tylus žvangesys. Po trumpos amžinybės žmogaus veidas vėl pasirodė akiratyje. Padaras pajuto drėgmę prie lūpų. Keli salsvai metalinio skonio vandens lašai nuvarvėjo į gerklę. Padaras užspringo, atsikosėjo ir pabandė atsisėsti.
– Blogaz... vanduo...

‘Negerk, jei nenori! ’

– Žinau, – atsiduso žmogus. – Kitokio nėra.
– Zenoliz. Neturi. Gero. Vandenz?
– Zenoliz? A! Senolis. – Tylus juokas. – Ne. Aš sena, bet ne senolis.
– Nezenoliz?.. Ne. Zenoliz?? – Padarą nutvilkė išgąstis, širdis suplakė dvigubai greičiau, paūmėjęs kraujo srautas šiek tiek pravalė smegenis gaubiantį rūką.

‘Apsidairyk! ’

Padaras prisispaudė nugara prie sienos. Padaras vis dar buvo Bevėjėje. Tolimajame kampe. Grandinė... Grandinė kybojo nejudėdama. Velenas palubėje nesisuko.
– Nereikia manęs bijoti.
Padaras atidžiau pažiūrėjo į žmogų... Žmogę?

‘Klausyk ir nesiginčyk’, atminties kamputyje barėsi vos girdimas balsas.

Padaras prisiminė. Ne žmogė. Moteris. Prisiminė ir pasimetė.
– Kaz. Yra. Nezenoliz?
– Aš turbūt pakankamai sena, kad galėčiau būti tavo senelė. Tik bijau, kad mes priklausom skirtingoms rūšims. Geriau vadink mane vardu – Nadalija.
– Nezenoliz. Yra. Nadalija? – Padarui galų gale pavyko atsisėsti ir apsidairyti. Sumaitotas šnabždūnas vis dar kvėpavo. Ne, ne šnabždūnas. Padaras dabar matė, kad šis taip yra žmogus. Tiksliau, buvo žmogus.

‘Niekados! Jokiu būdu! ’

Padarą nukratė šiurpas.
– Nadalija. O tave kaip vadinti?
Padaras susimąstė. Vadinti. Vadinti reikia vardu. Ar padaras turi vardą?
– Padaraz? – surizikavo padaras.
– Padaras? Ne, padaras būtų greičiau rūšis. – Žmogaus, kuris vadinosi Nadalija ir nebuvo senolis, balsas buvo išvargęs ir silpnas. Bet žmogus nesibarė.

‘… neatsilik. Kabinkis į ranką ir…’

– Gorgaz, – nusprendė padaras.
– Gorgaz?
– Ne. – Papurtė galvą padaras. – Gorgaz.
– Gorgas?
Padaras pakinkavo galvą, demonstruodamas pritarimą. Nadalija dar kartą paklausė, lyg nepamačius. Padarui teko patvirtinti balsu. Nadalija toliau klausinėjo Gorgą. Šis stengėsi atsakyti pagal savo išgales, bet jautėsi vis labiau ir labiau pavargęs.
Atminties šmėklos toliau kišosi į pokalbį. Nadalija šmėklų negirdėjo. Galbūt ji turėjo savo šmėklas, kurių padaras negirdėjo? Padaras nepakláusė. Padaras nebuvo smalsus.

---

Gorgas krestelėjo galvą. Lašai pažiro nuo plaukų. Riebalai trukdė vandeniui skverbtis, bet nesaugojo taip gerai, kaip drabužiai. Kandus skystis kartais rasdavo kelią per plaukus. Padaras netykojo grobio. Geriau laikas nuo laiko nusipurtyti.

Koks skirtumas tarp pamiršto ir neatsiminto? Ar galima teigti, kad neužfiksuota smulkmena yra neatsiminta, o gyvenimą pakeitęs likimo smūgis, per daugybę ciklų išsitrynęs iš atminties yra pamiršta? O gal atvirkščiai? O kaip įvardinti įvykį, kurį iš atminties labirintų ištraukė klausimas, vaizdas, vieta, kvapas ar kitokia sąsaja?
Tokios plonybės padaro nedomino. Įvykiai Bevėjėje iškrapštė seniai atminties kloduose nugrimzdusius prisiminimus. Prisiminimai buvo keisti ir migloti. Senolis. Kelionė? Gorgas nebuvo tikras. Tačiau pats faktas, kad padaras pamiršo, kėlė nerimą.
Padaras visą gyvenimą pasikliovė atmintimi. Gorgas žinojo ir atsiminė visus Vėjinės ir beveik visus Bevėjės  užkaborius bei pakampius. Žinojo kur reikia slėptis, kai kaukia sirena ar įkyrus šnabždantysis šmaižioja aplink. Kur ieškoti maisto, kai vėjas drėgnas, ir kur ieškoti maisto, kai vėjas sausas. Užmiršti net menką smulkmeną buvo pavojinga.
Iš kitos pusės, tolimos praeities prisiminimai buvo skaudžiai malonūs. Ir skaudūs, ir malonūs. Pamiršta neskaudino. Neatsiminta nemalonino. Gal padaras vėl pamirš?

---

Žmogus nešaukė. Žmogus riaumojo.
– Paleiskit, šiknasnukiai mutikai! Paleiskit sakau!

‘Nedrįsk! ’ antrino tik Gorgui girdima pamėklė. ‘Kad nematyčiau! ’.

Žvangėjo grandinės. Šlepsėjo žingsniai.
– Kur mane tempiat, pedrylų išperos!? Ko jums iš manęs reikia!?

‘Patrauk nagus! ’ pritarė nematomasis.

Kiekvienas riktelėjimas tartum karštom replėm suko padaro vidurius, siurbė valią ir spaudė prie žemės.
– Kodėl surišot, nuoperdos? Aaaaa! Ach tu dar kandžiosiesi!? Te, trydagalvi!
Dusliai sudunksėjo smūgiai. Žmogus rėkė. Vaiduokliai pritarė visu choru.
Gorgas tupėjo susirietęs ant vamzdžio, pačioje Bevėjės palubėje. Tirtančios rankos spaudė įdubusią metalo plokštę, kurioje gulėjo permirkęs skuduras. Pats didžiausias skuduras, kokį padaras sugebėjo nugvelbti iš šnabždūnų. Padedamas Nadalijos, Gorgas sugebėjo užsikabaroti grandinėmis viršun ir ištrūkti iš cypės. Nadalija, prirakinta grandinėmis, liko. Padaras vykdė pažadą ir, kai tik galėjo, nešė jai švarų vandenį. Netikėta sumaištis užklupo Gorgą kaip tik pusiaukelėje į Tolimąjį kampą.
Apačioje, tarp dundančių staklių, pasišviesdamos dūmijančiais fakelais, susisukusios, apskretusios žmogystos tempė besispardantį, rėkaujantį belaisvį. Padaro atmintyje Senolis buvo pats aukščiausias kada nors matytas žmogus. Naujas šnabždūnų belaisvis buvo dar aukštesnis. Ir bent du kart storesnis. Tikras milžinas, palyginus su kuprotais šnabždančiaisiais.
Jaunas storulio veidas buvo išraudęs. Aplink kairę akį brinko šviežia mėlynė. Iš nosies varvantis kraujas tekėjo švariai nuskustais skruostais ir gėrėsi į striuką barzdelę pasmakrėje. Rankos ir kojos sukaustytos grandinėmis.
Belaisvis siuto, tampėsi, rėkavo ir, kiek pasiekdamas, kūlė grobikus rankomis ir kojomis. Šie švogždė savus keiksmus ir davė grąžos plikais kumščiais ir viskuo, kas pakliuvo po ranka. Galų gale vamzdžio gabalu ginkluotas šnabždūnas sugebėjo ypač sėkmingai užtvoti belaisviui per galvą. Belaisvis susmuko, labiau susirūpinęs asmenine agonija, nei tolimesniu pasipriešinimu. Šnabždantieji pasinaudojo laikinomis paliaubomis, ir paskubomis nuvilko storulį tolyn. Staklės abejingai dundėjo. Žviegė valcuojamas metalas. Kerėpliška dundančiojo figūra stovėjo, pūkšnojo garu pro vožtuvų tarpelius, spitrijo stiklinėmis akimis ir negyvėliškai kantriai laukė, kol atsilaisvins praėjimas.

Riksmams nutolus, pamažu nublyško ir padaro vaiduoklių choras. Šiek tiek aprimęs, Gorgas įsiklausė. Pastovus mašinerijos triukšmas buvo toks įprastas, kad padaro klausa jo net nefiksavo. Šnabždantieji sėkmingai nutarabanijo apramintą belaisvį į tolimąjį kampą, ir pamažu skirstėsi kas kur. Belaisvis matyt šiek tiek atsigavo, nes vėl pradėjo koliotis:
– Kad jus kur šikančius sutrauktų, išgamos! Saule valdove, ir kaip tu leidi tokioms šlykštynėms ant dviejų kojų vaikščioti! Kad jum kur pimpalai gyvatėm virstų ir į savą šikną... – Ir frazės viduryje pradėjo vemti.
Kai triukšmingi žiaukčiojimai nurimo, pasigirdo tylus Nadalijos balsas.
– Jaunuoli, tamstos gatvių tautosakos žinios akivaizdžiai gilios, o tikslai neabejotinai kilnūs, bet mano pusiau profesionalia nuomone patyrėte smegenų sutrenkimą. Rekomenduoju ramybę ir horizontalią kūno padėtį.
– Viešpatie aukštielninkas – žymiai tyliau sušvogždė naujasis belaisvis, – aš čia ne vienas... Saule valdove, kaip man bloga...
Kurį laiką nei Nadalija, nei naujokas nešnekėjo. Padaras kryptelėjo galvą, apsidairė. Keletas urzgiančių šnabždūnų vis dar slampinėjo aplink. Du ar trys klibinkščiavo pasiramstydami į sienas. Praskeltos kaktos, sukiužintos nosys ir tinstančios fizionomijos liudijo, kad belaisvis grūmėsi iš tiesų aršiai.
Gorgas sukluso. Naujasis belaisvis vėl šnekėjo:
– ... ko nors geriamo?
– Prie durų turi būti indas su vandeniu. Bet jei gali pakentėti – negerk.
– O ką? Užnuodytas? Purvinas?
– Hm... Maždaug per vidurį. Užterštas.
– Šūdai ir myžalai. Oi. Atsiprašau!
– Ach, nieko tokio, – atsiduso Nadalija, – nesidrovėk. Aš taip ilgai negirdėjau žmogaus balso, kad kaip nors ištversiu vieną kitą riebesnį žodelį.
Trumpam įsiviešpatavo tyla.
– Kuri šiandien diena? – Šiek tiek virpančiu balsu paklausė Nadalija.
– Jei skaityt, kad šiandien vis dar ta pati diena, kai mane sučiupo smirdintieji, tai dvylikto šešta. Čia pagal Bendrovės kalendorių, jeigu ką.
– Ačiū, aš supratau, – dar labiau suvirpėjo Nadalijos balsas.
Pauzė.
– Ir seniai tamsta čia? – pasidomėjo naujokas.
– Šešiasdešimt aštuonias dienas, – stikliniu balsu atsakė Nadalija. Ir pradėjo tyliai raudoti.
– Viešpatie aukštielninkas, – sudejavo naujokas. – Ir vėl aš prisišnekėjau...
– N-ne, n-n-nieko tokio, – iškūkčiojo Nadalija, – t-tiesiog tikėjausi, kad manęs pasiges. Ir ieškos. Ir g-galbūt suras.
– Ei! O gal ir ieško? – Susigriebė naujokas. – Kuo tamsta vardu?
– Nadalija, – tyliai atsiliepė Nadalija. Ir patikslino, – Nadalija Osterhoud.
– O! – Tepasakė naujokas. Ir po trumpos pauzės, – Oho-ho. Prašmatnioje kompanijoje paskutiniu metu trainiotis pradėjau.
– Nepersistenk, – gana šaltai, bet vis dar drebančiu balsu atkirto Nadalija. – Aš ne Domina, ir net ne Eres. Atsisakiau visų šitų nesamonių prieš keturiasdešimt ciklų.
– Oi ne! – Suskubo teisintis belaisvis, – Ką jūs! Aš – prisiekęs egalitaras. Visi gimstam nuogi, nekentėsiu už tėvų nuodėmes, dėjau ant Savininkų ir taip toliau ir panašiai. Šiuo atveju turiu omeny tamstos akademinę šlovę. Jei neklystu, turiu garbės bendrauti su Profesora Nadalija Osterhoud?
– Taip, – trumpai, bet žymiai šilčiau atsakė Nadalija. – Gal būtum malonus ir prisistatytum pats?
– A, jo, – susigriebė naujokas, – Atsiprašau. Daikas. Seklys, tarpininkas ir samdomas konfidantas Daikas, jūsų paslaugoms.
– Daikas? – Perklausė Nadalija, – O vardas?
Daikas trumpai patylėjo, o paskui šiek tiek iššaukiančiai pareiškė:
– Pelagijus, jeigu norite žinoti! Pelagijus Daikas! – Ir nelaukdamas komentaro, paskubomis pakeitė temą, – Puikus veikalas tamstos “Metropolijos ir Kolonijų gyventojų kaukuolių lyginamoji studija“. Labai pravertė mano darbe. Veido analizė, taip sakant, frenologija...
– Hmm... – pertraukė jį Nadalija.
– Hm kas!?
– Samdomas konfidantas? – Paklausė Nadalija. – Kaip čia taip samdomas ir konfidantas viename asmenyje?
– Na... – pradėjo mykti staiga sumišęs Daikas. – Seklys ir tarpininkas atrodė pernelyg kasdieniška, tai vat ir pridūriau, kad skambėtų geriau...
Nadalija prunkštelėjo.
Krano ranka įkėlė į stakles metalo luitą. Žviegiantys diskinių pjūklų dantys godžiai kibo į luito šoną. Žiežirbų fontanai pakilo iki pat lubų, trumpam apšviesdami visą Bevėję.
– Jėzau Kristau, Saulės sūnau! – riktelėjo Daikas, – kas čia toksai!?
– Čia, – vėl be jokio linksmumo atsiliepė Nadalija, – yra kalinys Jalmaras. Mūsų draugas nelaimėje. O jei tiksliau – tai, kas liko iš kalinio Jalmaro.

---

Padaras energingai gremžė niežtintį dilbį. Vėjas džiovino viską. Kondensatą nuo lubų, drėgmę iš drabužių, iš plaukų ir iš odos. Išdžiūvusi oda klaikiai niežėjo. Reikėjo arba iškęsti, arba susirasti alyvos balą ir išsiteplioti. Ieškoti dar anksti – aplink šmirinėjo perdaug šnibždūnų. Gorgui teks kentėti.
Padaras įkišo ranką po drabužiais, ir palengva kasydamasis pabandė tiksliai prisiminti Nadalijos ir Daiko pokalbius. Belaisviai, prikaustyti tamsioje patalpoje, šnekėjo daug. Gorgui visiškai nieko nereiškė nei vardai, nei tokie žodžiai kaip “prašmatni“ arba “konfidantas“. Pasaulis, apie kurį šnekėjo Nadalija su Daiku, buvo kitoks, nei padaro pasaulis. Gorgo tai nejaudino. Jis klaũsė belaisvių pokalbių kiekviena pasitaikiusia proga, net nesistengdamas suprasti. Girdėti žmonių šneką buvo gerai. Šnabždūnai šnibždėjo, šmėklos klykė. Šnekėjo tik žmonės. Senolis. Nadalija. Daikas. Girdėti tikrąją kalbą buvo taip gerai...

---

... Jalmaras skundėsi, kad nejaučia galūnių ir visa oda tartum nutirpus. Tada maniau, kad jo pančiai pernelyg užveržti. Dabar... Dabar jaučiu, kad artritas negraužia sąnarių, ir rankos lyg medinės. Bet mano antrankiai tikrai nėra tiek užspausti, kad trukdytų kraujotaką. Maistas...
... šnabždūnai yra mutantai. Gorgas – ne, tad prašau jo nevadinti „mutiku“. Mutantas? Mokslinis žodis. Reiškia „pasikeitęs“, „išsigimęs“.  Taip, tamstos mėgstamas žodelis „mutikas“ kilęs iš to paties, „mutanto“. Tai štai, šnabždūnai yra mutantai, tai akivaizdu. O Gorgas... Nežinau...
... gal keturiolikos metų, kai bibliotekoje radau dėdės Ardo kelionių užrašus. Na ne visai dėdės. Ardas buvo senelio brolis, ne tėvo, tai turėčiau sakyti „prodėdės“, bet šeimoje jį vadino „dėde Ardu“ – kai prisimindavo. Užrašai gana padriki. Jį domino išskirtinai zoologija, tad žmones ir vietas paminėdavo nebent kaip įtakojančius faktorius. Nelabai koks nuotykių romanas, bet mano paauglišką vaizduotę įkaitino...
... tėvas net nenorėjo girdėti apie Akademiją. Galų gale pasiekėm kompromisą – jeigu studijuosiu namie teisę ir apskaitą, man pasamdys gamtos mokslų repetitorių...
... esu tikra dėl vieno – jo protėviai niekada nebuvo žmonėmis. Kodėl? Kaulų struktūra, kaukuolės forma, akių sandara, viskas skiriasi. Jei ne jo dydis, tai sakyčiau, kad Gorgas labiau panašus į Papartynų pakarantėje gyvenančius lemūrus, nei žmones. Mano specialybė antropoligija, ne zoologija, bet daug atiduočiau už galimybę apžiūrėti padarą padorioje šviesoje...
... gimdyk vaikus, balsuok Metiniame Susirinkime ir žinok savo vietą. Todėl, be jokio skausmo, atsisakiau paveldo sesers labui. Kas, kad Filia ne Domina, ir neturi prigimtinių teisių! Svarbiausia, neturi varžančių prigimtinių prievolių...
... Kuratoriai buvo šokiruoti – moteris mokslininkė? Akibrokštas! Jokiu būdu! Pajuoka prieš visą Metropoliją! Dar dabar smagu prisiminti tįstančius veidus, kai pakišau po mokslingomis nosimis Bendrovės chartijos kopiją ir pabaksnojau...
... dėdės Ardo bagažą su užrašais pristatė, bet jis pats dingo kaip į vandenį. Kol šeima susigriebė, ir pradėjo klausinėti, dingo ir laivas. Visi nusprendė, kad escentriškasis mokslinčius paskutinę akimirką persigalvojo, ir vėl patraukė į kontinentą...
... nežinau, iš kur jis atsirado. Kalbantys nežmonės tikrai negyvena civilizuotame pasaulyje, o Papartynai irgi neblogai ištyrinėti. Kelis kartus kilo įtarimas... bet ne, negali būti. Aš tada buva dviejų metų, reiškia praėjo daugiau kaip šešiasdešimt ciklų. Gorgas pamena, kad gimė kažkur kitur, o atvyko čia su paslaptinguoju Senoliu. Negali būti, kad padaras toks senas...
... Buvau tikra, kad mirs nuo skausmo šoko, bet ne, vargšas išgyveno. Tik nešneka ir nereaguoja į nieką. Viliuosi, kad jo sąmonė atsiskyrė nuo kūno. Nesuprantu, kodėl išsigimėliai jį per prievartą maitina, tik bijau kad... Dieve Dieve, Viešpatie Skaistusis, negi ir manęs tas pats laukia!? Ko gi jiems iš mūsų reikia, galų gale!?..

... Išgąsdinau? Nejuokinkit! Čia jis mane išgąsdino. Viešpatie aukštielninkas, ir kaip jis toks užaugo, vien tik žiurkėm misdamas? Ir dar vaikšto taip, kad nė velnio nesigirdi, kaip kos vaiduoklis-sunkiasvoris. Ką, manot padės? Gerai gerai, pabandysiu. Ei tu, kaip ten tave, Gorgai. Nesinervink, aš čia iš išgąsčio rėkt ir rankom mojuot pradėjau, daugiau taip nedarysiu. Tik tu perspėk, kaip nors, kai ateini. Švilptelėk ar pirstelėk sutartinai, ar dar ką nors...
... įsirito visas toks reikšmingas į mano “ofisą“. Net nepasisveikinęs, apie orą nepasiskundęs, storašiknis iškart prie reikalo. Surask, sako. Va, tau išvaizdos aprašymas, gyvena čia, dirba ten, mėgstamiausios burgerinės. Dėsto jis man popierėlius ant stalo, delniukai pirštinėm aptempti. Ant trijų pirštų įspaudai nuo žiedų, bet bižuterijos nėr, nusiėmė prieš ateidamas, reiškias. Drąsus niekšas. Kas, kad blizgučius nusirinko – vistiek visi mato, kad lašiniuotis prie pinigo. O atėjo vienas, be palydos. Pasitiki, matyt, savo tekniniais žaislais. Patranka užantyje o-ho...
... neturiu aš kantrybės sekioti iš paskos neištikimoms žmonoms, potencialiems meilužiams ir kitokiems nusiperdusiem ragų augintojams. Sėdėk, lauk ir žiūrėk, ką veikia arba neveikia. Klaikiai nuobodu. Ir užsimaskuot tokiam kaip aš mažumą sudėtinga, nemanote? Žymiai smagiau surast pradingėlį. Specializuojuosi, galima sakyti. Jau spetynis snukius suradau sėkmingai. Šešis gyvus ir vieną nelabai. Šitas būtų buvęs aštuntu. Nepriekaištingas...
... mamelė, kad jei kur pragare karšta nebūtų, pasiuntė tėvuką su visa jo gimine velnio šiknon razinų rinkti, pasiėmė mane, ir išėjo lauk iš Citadelės. Buvo man kokie trys ar tai keturi metai, bet dar dabar pamenu, kaip klykiau iš baimės, pirmą kartą dangų pamatęs...
... aštuntas vardu Jalmaras Toftė. Garantuotai iš kolonijų. Pats, atseit, metropilietis, bet tėvai matyt atsivilko į Metropolį iškart po karo, ar panašiai. Girdėjau apie jį ir seniau, bet matyt nemačiau. Nei tai kolega, nei tai konkurentas. Va tik dirbom skirtingose miesto pusėse, tai niekad ir nesusitikom...
... laikas nuo laiko aplankau. Senas krienas vis dar kruta, kiekvieną kartą kalbina kraustytis atgal į Citadelę. Atseit svarbesniu patapo, dabar jau savą kambarį turi, nereikės lentynose miegot. Aš tik galvą palinksiu, ir nieko nesakau. Tėvukas man niekad nieko blogo nepadarė, tai ko man su juo pyktis?..
... aš irgi manau, kad nešnekusis kolega tam kampe ir bus tas pats Jalmaras. Esu tikras, kad Toftė atėjo į liejyklą, ir, kiek žinau, neišėjo. Šitoj velnio skylėj kol kas mačiau  tik tris žmones, įskaitant mane, ir visa krūva sūtraukų mutikų. Jalmaras vardas retas, bent jau Moetropolijoj...
... nemaniau, kad savose sultyse troškinta žiurkė bus tokia skani, bet po smirdančiųjų tiekiamo pašaro turbūt ir gyvi šliužai būtų skanūs. Vis dar nenorite paragaut? Tamstos reikalas. Šį kartą Gorgas pasistengė kaip reikiant – žiurkelė ir iškepus, ir neapsvilus, tik druskos trūksta. Tik jei norėt druskos, tai geriau norėt troškintos kiaulės kojos su...
... užmačiau duris sienoje. Nesunkiai, pora eilių pėdsakų ėjo tiesiai pro jas. Purkštelėjau tepalo į vyrius, spyną. Luktelėjau kokias dešimt minučių, pastūmiau švelniai, ir įkišau galvą. Ir kaip nėriau atgal! Priesiekiu visais apžėlusiais šventaisiais, tokio dydžio patalpą aš mačiau nebent Sūnaus Išganytojo katedroje. Pristatyta stelažų, sienų per lentynas nesimato. O tose lentynose ir stelažuose – nepatikėsit – vien tik knygos! Kad mane šikantį sutrauktų, jei meluoju. Ir visai nejuokinga! Įsivaizduojat, kas būtų buvę, jei mano žibalinė būtų iškristusi iš rankų, ir ugnis pasiektų tokią krūvą popieriaus?..

---

Gorgas žiūrėjo, kaip šnabždūnas šliaužia prie užgesusio žibinto. Spausdamas rankoje ilgą kartį su pririštu deglu, šnabždūnas pamažu rangėsi artyn. Antras šnabždūnas stovėjo atokiau, ritmingai mušė pagaliu per skardos gabalą ir kažką švokštė. Abu šnabždunai buvo apsikarstę virvėmis, ant kurių tabalavo įvairūs metaliniai niekučiai. Abiejų burnas ir nosis dengė keistai iškarpytos medžiagos skiautės.
Padaras abejingai stebėjo šnabždūnų pastangas ir stengėsi nepamesti prisiminimų gijos. Prisiminimai savotiškai malšino keistąjį trūkumo jausmą, bet kitaip, nei maistas malšina alkio jausmą. Praeities įvykių atmintis tartum ir pagilino, ir sušvelnino praradimo pojūtį. Deja, prisiminimai artėjo prie ypač nemalonios dalies. Padaras nemokėjo prisiminti dalimis. Padarui teks prisiminti viską.
Dusliai dunktelėjo. Liepsnos pliūpsnis akimirkai ištraukė iš tamsos apskretusias kolonas, lubas, grindis. Stovėjęs šnabždūnas kriokdamas vartėsi ant žemės. Jo drabužiai ruseno. Šliaužėjas sėdėjo, buku žvilgsniu žiūrėjo į besivoliojantį bendrą, ir krapštėsi ausis.
Gorgas, nepatenkintas trukdžiais, žvilgtelėjo žemyn. Žibintas degė mėlynai oranžine ugnimi. Vienas šnabždūnas jau atsistojo ant kojų, ir kėblino tolyn. Kitas anksčiau ar vėliau baigs triukšmauti ir taip pat išsinešdins. Arba baigs triukšmauti ir numirs. Padarui tiko abu variantai. Deja, ramybė nesitęs ilgai. Geri dalykai visada baigiasi. Arba dingsta.

333---

Pabaiga prasidėjo kartu su Tyla.
Pirmi sustojo didieji presai, atimdami iš triukšmo simfonijos lėtą ir galingą dundesį. Po jų užmigo keltuvų gervės, tartum nusvirusios rankos. Neliko įtemptų trosų zvimbimo ir griebtuvų žvangėjimo. Pjūklų diskai perkando paskutinius metalo gabalus, tyliai pasisuko laisva eiga ir pavargę nuščiuvo. Tyla, tartum įsibėgėjusi, nusivijo paskutinę švilpiančią vielos uodegą, užsmaugdama atidirbusių valcavimo velenų kaukimą. Frezų žviegimas pasikeitė iš spiegiančio į šaižų, iš šaižaus į duslų, iš duslaus į baubiantį, ir galiausiai visai nugaišo. Žlegantys konvejeriai permetinėjo vienas kitam paskutinius gaminius ir, tartum atsikratę atsakomybės, su palengvėjimu stojo. Stūmokliai dar kartą atsiduso garu, klaptelėjo vožtuvais ir nurimo. Tyla nubangavo, pakeliui sugerdama paskutinį suspausto oro šnypštelėjimą, stabdydama paskutinę tiksinčią švytuoklę, nuvydama paskutinio krentančio pusgaminio žvangesį žemyn lataku. Kurtinančiai minkštas debesis apgaubė visą Bevėję. Įprastą triukšmą pakeitė neįprasta Tyla.
Gorgas sugrūdo pirštus į ausis, kad negirdėtų spengiančios Tylos. Padaras beprotiškai norėjo rėkti. Arba daužytis. Arba šokinėti. Daryti bet ką, kad negirdėtų... Tylos.
Padaras buvo protingas. Padaras susitvardė. Padaras matė? Girdėjo? Patyrė? Tylą ne pirmą kartą. Tyla užslinkdavo labai, labai retai. Ir kiekvieną kartą sukrėsdavo padarą. Tik jei Tyla buvo blogai Vėjinėje, tai Bevėjėje buvo dar blogiau. Vėjinėje bent jau likdavo amžinas vėjo alsavimas. Čia Tyla buvo visiška.
Visa laimė, neilgam. Garsai skverbėsi atgal į pasaulį. Kažkur nedrąsiai pūkštelėjo garas. Dar kartą. Ir dar kartą. Sušvokštė stūmokliai. Žlegėdami vikšrais, dundantieji vienas po kito paliko savo vietas pasieniuose, ir pasklido tarp staklių.
Atsigavo ir žmonės. Daikas mestelėjo keletą riebesnių frazių. Sujudo Nadalija. Padaras pralinksmėjo.
Paskutiniu metu Nadalija visai paniro į apatiją. Beveik nevalgė ir nejudėjo. Nesiskundė nejautra galūnėse. Nekreipė dėmesio į pastovius Daiko svaičiojimus apie pabėgimą.
Gorgas nesuprato pabėgimo. Ištrūkti iš cypės Tolimajame kampe? Padarui grandinės neatrodė labai tvirtos, bet Nadalija buvo per silpna išlipti, o Daikas, nors ir praradęs nemažai svorio, vis dar per sunkus. Galbūt padaras galėtų atidaryti duris? Gorgas nebuvo tikras. O kur dėtis ištrūkus?
Belaisviai kalbėjo apie Išorę. Kartais naudojo pavadinimus Metropolis, Citadelė, Namai. Padaras tokių vietų nežinojo. Padaras gyveno Vėjinėje ir lankydavosi Bevėjėje. Vėjinėje padaras žinojo Pakuras, Smirdėlyną, Vidurį ir Laiptus. Bevėjėj buvo Kairys Kampas, Dešinys Kampas, Tolimas Kampas ir Laiptai. Galima sakyti, kad buvo Vidurys, bet Viduryje niekad nebuvo maisto, tad Gorgas nesivargino vidurio vadinti Viduriu. Iš Vėjinės i Bevėję galima patekti Laiptais. Arba vamzdžiais. Padaras Laiptais nesinaudojo.
Dar buvo Irštva. Irštvoje buvo labai daug maisto, bet Gorgas ten neidavo. Niekad. Irštvoje gyveno dideli ir maži šnabždūnai. Irštvoje nebuvo kur slėptis. Ir dar buvo Pekla. Peklon niekas neidavo. Pekloje buvo per karšta ir Gorgui, ir šnabždūnams. Gal Išorė buvo Pekloje? O gal kitame pasaulyje?
Tuo metu dundantieji, pasklido tarp staklių, presų ir konvejerių. Padaras nustebęs žiūrėjo, kaip sutartinai pastarieji ardo, valo, keičia, tepa ir vėl surenka. Metalinės dundančiųjų rankos kliksėjo, zirzė ir judėjo labai tikslingai. Tylą nustelbė atidirbusio garo pūkštimas, vikšrų žlegėjimas ir įrankių žvangesys. Labai menkai, lyginant su įprastu triukšmu. Gorgui labiau patiko prastas triukšmas, nei gera tyla.
Pasirodė maistas. Maistui akivaizdžiai patiko nutiškę riebaus tepalo lašai. Padaras susikaupė. Dundantieji labai kvaili ir blogai girdi. Gorgas buvo tikras, kad spės pastverti maistą ir užsikabaroti atgal, kol visi dundantieji bus nusisukę.
Gorgo planus sutrukdė šnabždūnai, pasirodę prie Laiptų. Pradžioje padaras išgirdo keistą šurmulį, paskui pamatė deglų šviesos atspindžius. Atspindžių buvo daug. Snabždūnų dar daugiau. Dideli, vidutiniai ir maži šnibždantieji užplūdo praėjimus tarp staklių. Kai kurie nešė deglus. Kiti nešė metalo nuolaužas ar tai įrankius. Treti ėjo tuščiomis rankomis. Ir visi kėlė triukšmą. Tartum bijodami Tylos, šnabždūnai. negarsiai stukseno į sienas ir grindis deglų kotais, įrankiais ir net plikom rankom.
Gorgas sustingo. Tokio skaičiaus šnabždūnų padaras niekad nematė. Visi kaip vienas, šnabždūnai slinko Tolimojo kampo link. Gorgui kažkodėl labai nepatiko šnabždūnų judėjimo kryptis. Ir pasirįžimas. Gorgas niekaip negalėjo nuspręsti kodėl. Kai šnabždūnai atidarė cypės duris...

‘Bėėėėk! ‘ Senolio balsu suklykė pamėklė.

Gorgas tylutėliai suinkštė ir suspaudė rankomis galvą... Gorgas prisiminė...

‘Greičiau greičiau, šok!    Susikaupk, privalai pagriebti iškart...  Lipk, lipk, lipk!  ... kai tik pralįsi, nusisuk...  Girdi ką sakau?  ... visada apgalvok, prieš darydamas...  Natsigręžk!  Lipk ir bėk!  Paskubėk....  Galima ir taip, tik greičiau...  Pritūpk ir atsiremk rankom...  Greičiau...  Būk apdairus...  Bėk! Bėk ir neatsisuk!  Nežiūrėk atgal!! Neatsisuk!! ‘

Padaras atsisuko. Ir tada, ir dabar.

---

Nekreipdamas dėmesio į šalčiu geliantį vėją, padaras lėtai siūbavo ir atmintyje pergyveno patirtą siaubą vėl ir vėl. Padaras neverkė. Padaras nemokėjo verkti. Padaras dejavo, susirietęs į kamuolį, apglėbęs ilgomis rankomis galvą.
Padaras buvo labai mažas, kai Senolį... paėmė. Padaras buvo didelis, kai paėmė Nadaliją ir Daiką. Abu kartus padaras žiūrėjo, nieko nedarė. Padaras nežinojo, ką daryti. Abu kartus padaras liko vienas. Vienas, vienas, vienas...
Pirmą kartą padaras buvo mažas. Antrą kartą padras buvo didelis. Antrą kartą padaras pasirinko... nepasiduoti?

---

Gorgas aplakstė visą Bevėję. Nadalijos ir Daiko nebuvo. Apieškojo visą Vėjinę. Apžiūrėjo Pakuras, iššniukštinėjo visus užkampius Viduryje. Nebuvo Nadalijos, nebuvo Daiko. Panika ir praradimas tykojo sąmonės kampelyje, pasiruošę vėl pasiglemžti sveiką protą. Valios pastangom Gorgas prisivertė galvoti. Dingo ne tik žmonės. Dingo visi iki vieno šnibždūnai. Drebėdamas nuo įtampos, padaras nuslinko apžiūrėti Irštvos...
Ir nieko nerado. Akinančiai ryškiai švietė žibintai. Neįprastai žemam palubyje buvo tik vienas kitas vamzdis, ir nei vienos grandinės ar veleno. Visur sienos ir durys, jokios erdvės. Tvoskė neįprasta smarvė. Mėtėsi keisti daiktai. Daugybė keistų daiktų. Ir nei gyvos dvasios. Irštva buvo tuščia.
Gorgas pasimetė. Padaras liko vienas pasaulyje? Negali būti. Padaras susimąstė. Tyla pasikartodavo labai retai. Ar seniau šnibždūnai irgi dingdavo Tylos metu? Gorgas nebuvo tikras. Liko viena vieta, kurios padaras dar neapžiūrėjo. Laiptai.
Laiptais Gorgas nesinaudojo. Galbūt Laiptuose yra išėjimas į kitą pasaulį? Kur nors tarp Vėjinės ir Bevėjės? Gorgas, varomas nevilties, patraukė link Laiptų. Ir vos priėjęs, išgirdo žmogaus balsą. Gorgas puolė pirmyn.

Pirmą kartą gyvenime padaras lipo laiptais. Trumpos tvirtos padaro kojos jautėsi nepatogiai ant nudilusių akmeninių pakopų. Padaras mieliau būtų lipęs vamzdžiais, kylančiais aukštyn šachta tarp laiptų. Bet padaras bijojo pražiopsot nežinomą išėjimą. Padaras lipo laiptais.
Pasukęs tris kartus, Gorgas užlipo... į Bevėję. Ir nebuvo pakeliui nei kito pasaulio, nei išėjimo. Bet balsas niekur nedingo. Kaip tik pasidarė aiškesnis:
– ... eya... eyah... zi azag... – nesuprantamai marmaliavo iš viršaus. Neabejotinai, žmogaus balsas.
Iš viršaus? Gorgas pažvelgė aukštyn. Laiptai nesibaigė. Laiptai kilo aukštyn. Bet ten negalėjo būti nieko gyvo! Ten buvo Pekla. Iš viršaus visuomet tvoskė nepakeliamas karštis. Ir vistik, balsas lėtai skandavo:
– ... eya... eyah... zi azka...
Numojęs ranka į paskutinius atsargumo likučius, Gorgas žengė aukštyn. Laiptai ir sienos buvo vis dar šiltos, bet vėsaus oro srautas kilo iš apačios, ir stūmė aukštyn karštį. Šį kartą laiptai pasisuko visus septynis kartus, kol atsirėmė į milžiniškas duris. Durys, geros plaštakos storio, buvo praviros. Nedaug, tiek kad laisvai pralįstų šnibždūnas. Arba žmogus. Arba padaras.
Gorgas sustingo. Už durų žibėjo šnibždančiųjų fakelai. Girdėjosi tylus šnibždančiųjų šurmuliavimas. Netgi matėsi kelių šnibždančiųjų nugaros. Žmogaus balsas toliau dudeno nesuprantamą marmalienę:
– Surge, filius mortale! Surge, genus humanum!
Padaras nežinojo, ką daryti. Pro duris eiti? Atgal grįžti?
Laiptų apačioje sutrepsėjo žingsniai. Gorgas žvilgtelėjo žemyn, ir vos nepasidavė panikai. Laiptų šachtos apačioje švysčiojo atšvaitai. Nedidelė grupė šnibždančiųjų kilo laiptais aukštyn. Gorgas akimirkai pasijuto spąstuose. Kelio nebuvo nei pro duris, nei atgal. Visa laimė, du stori garo vamzdžiai kilo aukštyn.
Gorgas paskubomis apsivyniojo rankas drabužiu ir užsliuogė vis dar karštu vamzdžiu aukštyn. Aukštai palubyje vamzdžiai linko kampu ir per atskirą kiaurymę sienoje ėjo tiesiai Peklon. Tarpas tarp vamzdžių buvo mažokas, bet padaras pasimuistė ir pralindo.

Gorgui prieš akis atsivėrė nematyta erdvė. Viskas švytėjo šiluma ir karščiu taip ryškiai, kad padarui teko prisimerkti. Grubiai nutašytos sienos kilo į neįsivaizduojamą aukštį, pamažu linkdamos patalpos vidurio link. Lubos... lubų nesimatė! Padaras galėjo matyti sieną priešais, tačiau šoninių sienų taip pat nesimatė. Patalpa, ko gero, buvo netgi didesnė, nei Bevėjė.
Prie artimosios sienos stūksojo didžiulės krūvos sutrupintos uolienos. Ties kiekvienos krūvos viršūne, sienoje žiojėjo po juodą kiaurymę. Nuo krūvų, skersai kambarį, įstrižai viršun kilo storų grandinių juostos. Ant kiekvienos juostos, vienodu atstumu vienas nuo kito, kybojo milžiniški kaušai. Kaušai tokie dideli, kad viename laisvai tilptų Gorgas, ir dar vietos liktų. Nei kaušai nei grandinės nejudėjo, nors į viršų pasisukę kaušai buvo pilni akmenų. Tolimasis juostų galas siekėsi su itin sudėtinga latakų, tiglių, ir konvejerių sistema, kuri savo ruožtu siekėsi su didžiulėmis pakuromis, išsirikiavusiomis prie pat tolimosios sienos. Virš visos mašinerijos kybojo metalinės sijos, laikančios įvairaus storio vamzdžius ir laidus.
Gorgas įsitaisė ant artimiausios sijos ir pažvelgė žemyn. Visa govėda šnibždančiųjų stovėjo, sėdėjo ir tupėjo prie pat durų. Dauguma buvo įsitaisę ant artimiausios krūvos šlaito. Vos keli žingsniai nuo durų, aukštyn kilo siauri laiptai. Laiptai vedė į platformą, įsitaisiusią tarp  dviejų juostų su kaušais. Platforma buvo santykinai nedidelė – kokių šešių žingsnių pločio ir dešimties ilgio. Platforma buvo kaip tik tokiame aukštyje, kad nuo jos matytųsi visi aplinkiniai mechanizmai. Laiptai ir platforma buvo ryškiai apšviesti deglų šviesos.
Tolimajame platformos gale buvo metalinė dėžės, apkabinėtos visokiausiais prietaisais, iš kurių  kyšojo visas miškas rankenų. Pakraščiuose, maždaug kas žingsnis, stovėjo plonos kolonos. Keistos permatomos šukės styrojo kur ne kur kolonų ir platformos kraštuose. Šukės buvo labai nevienodos ir atrodė aštrios.
Pačiame platformos viduryje stovėjo kėdė. Kėdėje sėdėjo... Jalmaras. Pririštas prie atkaltės, luošys bukai žvelgė į laiptų papėdėje šurmuliuojančius šnibždūnus. Du šnibždūnai, apsirengę siaubingai nudriskusiais, bet vienodais drabužiais, užsimaukšlinę keistas aukštas skrybėles, stovėjo platformos šonuose. Dar viena figūra stovėjo ant mašinerijos dėžės platformos gale ir, mojuodamas peiliu, garsiai skaitė iš knygos, tardama kiekvieną žodį tartum atskirą sakinį:
–  Gibil. Gašru. Umuna. Janduru! – Neabejotinai žmogus. Šnibždūnai tokie aukšti nebūna.
Žmogui nutilus, abu šnibždūnai pakėlė rankas aukštyn ir choru išrėkė:
– ISS MASS SSARATI ŠA MUŠI LIPŠURU! RUCHIŠA LIMNUTI! IZIZANIMA ILANI RABUTI ŠIMA YA-DABABI!
Galų gale Gorgas pastebėjo Nadaliją! Nadalija sėdėjo dešinėjė nuo platformos, ant juostos su kaušais, keistai pakėlus rankas. Gorgas įsižiūrėjo atidžiau. Nadalijos kojos buvo prikaustytos grandine prie juostos. Rankos – prie sijos viršuje. Rankų grandinė buvo pakankamai ilga, kad Nadalija galėtų atsisėsti, bet rankų nuleist negalėjo.
– Dina, dina, alakti, limda! – Vėl skandavo žmogus.
O kur Daikas? Padaras dar kartą apsidairė. Ir pagaliau pamatė. Daikas sėdėjo ant kairiosios juostos, prikaustytas taip pat, kaip Nadalija. Gorgas tupėjo ant tos pačios sijos, prie kurios buvo prikaustytos Daiko rankos, užtat ir nepastebėjo iš karto.
– TUŠTĖ YEŠ ŠIR ILLANI U-MA-YALKI! – antrino du šnabždūnai.
Daikas sugebėjo pilnai iškėlęs kairę ranką, dešine pasiekti kojas. Nei šnabždūnai, nei žmogus ant platformos nekreipė dėmesio į akivaizdžias Daiko pastangas atlaisvinti kojų pančius.
Gorgo instinktai liepė tupėti ir laukti, tačiau padarui darėsi nepakeliamai karšta. Pekla, nors ir atvėsus, buvo gerokai karštesnė nei Bevėjė. Reikia paskubėti.
– Alsi, ku-nuši, ilani, mušiti!
Paskatintas Daiko pavyzdžio, padaras nuslinko sija iki pančių grandinės. Grandinė neatrodė itin stora. Grandys buvo plonesnės, nei padaro pirštai.  Padaras pabandė grandinę pertraukti, bet negalėjo pakankamai tvirtai sugriebti.
– EYA MASS SSARATI ISS MASS SSARATI BA IDS MASS SSARATU! – Galingu unisonu užbaigė žmogus kartu su abiem šnibždūnais.
Tartum pabaigos patvirtinimas, nugriaudėjo šūvis.
Žmogus kilstelėjo rankas. Vienoje vis dar buvo peilis, kitoje – knyga. Šnibždūnai pritūpė. Gorgas vos nenusivertė nuo sijos. Daikas nusikeikė. Nadalija pakėlė galvą.
Jalmaro kaktoje atsirado nedidelė skylutė, o pakaušis ištiško krauju, smegenim ir kaulų nuotrupom.

444

Apačioje spiegė ir panikavo šnibždūnai. Laiptų papėdėje stovėjo... Gorgas negalėjo patikėti savo akimis – septyni žmonės! Šeši iš jų, apsirengę vienodais tamsiai mėlynais drabužiais, užsivožę iš šonų smarkiai suplotas skrybėles, tvatino lazdomis arčiausiai esančius šnibždūnus. Pastarieji bandė pasitraukti kuo toliau, savo ruožtu stumdami atokiau stovinčius giminiečius.
Septintasis, apsirengęs ypač prabangiai, laikė rankoje rūkstantį keturvamzdį pistoletą. Jam ant galvos kėpsojo ne skrybėlė, o plati juosta, apkabinėtą... kažkuo. Ant pakaušio kabojo metalinė dėžutė. Nuo dėžutės du stori laidai rangėsi iki kaktos. Ant kaktos kabojo prietaisas, primenantis dundančiųjų akis. Padaras sustingo. Prietaisas buvo užlenktas viršun, ir akys negyvu žvilgsniu spoksojo tiesiai į Gorgą.
Mėlyndrabužiai, nuviję šnibždūnus, toliau jų nepersekiojo, o išsirikiavo dviem eilėm, atsisukę po tris į kiekvieną šoną. Pastatė lazdas taip, kad vienas galas būtų ant žemės, o kitas remtųsi į krūtinę. Nusikabino nuo pečių trumpus storavamzdžius šautuvus ir įpūtė smilkstančius dagčius.
– Atsiprašau už sutrukdymą, – garsiai, bet šiek tiek pro nosį, pareiškė atvykėlis. – puikiai atlikta, geras ritmas, nebloga dikcija. Trogloditams dar reiktų padirbėti prie tarimo, bet kaip išsigimėliams, visai neblogai. Aplodismentai, ovacijos ir taip toliau. Deja, turiu nutraukti jūsų pasilinksminimą.
Žmogus ant platformos atsikrenkštė, nusispjovė ir švogždžiančiu balsu pertraukė atėjūną:
– Kas tu toks, ir ko tau reikia?
– Ach, koks šiltas priėmimas, – sarkastiškai atsiliepė atėjūnas, – tamstą visados atpažinsi iš įgimto grubumo.
– Dar įžeidinėsi, a? – sušvogždė nuo platformos, – Arba sakyk ko reikia, arba nešdinkis! O tai užsiundysiu darbininkus. Esu tikras, kad jiems seilės tįsta vien pažiūrėjus į tokį peniukšlį.
Atėjūnas, kuris išties buvo toks pat platus kaip Daikas, tik visa galva žemesnis, pasipūtė ir atrėžė piktai:
– Kvestoriau Saksai, Magister Venerabilis vardu prašau ir įsakau apleisti einamuosius verslus bei siekius, ir sekti paskui mane. Ložė reikalauja tamstos elektrolizės ir rūdų redukcijos žinių. – Ir nužvelgęs besigrūdančius šnibždūnus, pridūrė, - gali siundyti savo trogloditus, kiek nori. Gaus šratų ir persigalvos.
Daiko grandinė šiek tiek atsipalaidavo. Gorgas žvilgtelėjo žemyn. Daikas nustojo krapštyti kojų pančius, ir kramtydamas lūpą svilino žvilgsniu atėjūną. Padaras nežinojo, kaip elgtis. Tokia daugybė žmonių glumino. Nuo tvyrančio karščio darėsi sunku galvoti.
– Quaesitor Magnus, jums leidus! ¬– pasipiktino nuo platformos, – Ir pats dar neprisistatei.
– Tegu mane šikantį sutraukia, jeigu jis ne mano užsakovas! – neištvėrė Daikas. – Ei, sūtrauka teknomante, bent žinai, kad nušovei tą patį žmogų, kurio ieškojai??
– Nejaugi? – su panieka atšovė atėjūnas, – Tuo geriau. Jau galvojau, kad brudas paėmė avansą ir pabėgo. O dabar patylėk. Jei gražiai elgsiesi, tai gal ir tave kartu paimsim. – Ir vėl atsisukęs į platformą, linktelėjo, – tabularijus Rysas, jūsų paslaugoms. Apgailestauju, bet Ložė negalėjo aštuonis ciklus gyvuoti be vyriausiojo kvestoriaus. Postas perleistas kitam asmeniui. Tačiau esu tikras, kad tamstai grįžus, bus galima ką nors nuveikti tuo klausimu.
– Mat kaip... – Lėtai atsiliepė Saksas, – mat kaip. Nuveikti. Ką gi. Užlipk arčiau ir papasakok, kas pasikeitė, kas naujo. Aštuonis ciklus niekas manęs nepasigedo, o dabar staiga parūpau tiek, kad net tabularijus paieškom užsiėmė. Gal ir įtikinsi, kad verta grįžti. – Senis neskubėdamas nulipo nuo instrumentų dėžės, atsisėdo ant jos krašto ir irzliai pridūrė, – palik pretorius apačioje. Nėra ko visiems čia grūstis.
Rysas pradėjo lipti laiptais, vis dar nepaleisdamas iš rankos pistoleto. Jo plaštakas dengė plonos pirštinės. Ant kairės rankos piršto žibėjo žiedas su dideliu plokščiu brangakmeniu.
– Be abejo, tamstos ieškojo iš karto po to, kai dingote! Deja, neaptikus jokių pėdsakų...
– Tinginystė ir apsileidimas, – pertraukė Saksas, – pėdsakų matot neaptiko. O kaip dabar radot, a? Maldomis ir divinacijomis?
– Pasamdžiau seklius. Pradžioje vieną, kad surastų tamstą, paskui kitą – kad surastų pirmąjį, kai tas pradingo. Pradingus ir antram, nusprendžiau pats pasekti jų pėdsakais. Jeigu nori kažką padaryti gerai, visada tenka daryti pačiam. – Rysas su panieka nužvelgė Daiką.
Daikas neišlaikė:
– Jeigu tu, šuns vaike, būtum suteikęs visą informaciją...
– Tai tu vistiek čia kabotum, – neleido jam pabaigti Rysas, toliau lipdamas laiptais, – beja, kaip juos visus sučiupote?
– Lygiai taip pat, kaip ir mane – bibliotekoje. Ką, nustebinau? Įsivaizduok sau, aš čia irgi belaisvis. Tik su didesnėmis teisėmis.
Rysas užkopė į platformą, ir stabtelėjo atsikvėpti. Abu šnibždūnai akivaizdžiai nežinojo, kaip reaguoti, ir gūžėsi prie pat platformos kraštų. Rysas mostelėjo į juos pistoletu:
– O kas tamstą įkalino? Šitie? Kas jie išvis tokie?
– Tamstai neteko girdėti, kad Aštuntoji Automatinė Liejykla turi organinį komponentą?
– Aišku teko! Aš vistik tabularijus.
– Tai štai jie ir yra tas organinis komponentas. Dėl man nežinomų priežasčių, pirmeiviai paliko darbininkams prižiūrėti kai kurias liejyklos funcijas. Gal skubėjo? Gal trūko resursų? Kas dabar pasakys. Iškart po Išsilaipinimo gyvenimas turbūt buvo kitoks.
– Tamsta norite pasakyti, kad šitie trogloditai, – Rysas vėl mostelėjo pistoletu link vieno iš šnibždūnų, – gyvena čia nuo Išsilaipinimo??
– O ne. Pradžioje pamainos keisdavosi kas aštuonis metus. Arba ciklus, kaip dabar priimta sakyti. Sprendžiant iš liejyklos žurnalų, jie čia tik nuo Antrojo Pasidalijimo. Sunkus buvo metas Metropolijai. Sakoma, kad mūšiai vyko net Metropolio gatvėse. Tuometinis Inžinierius priėmė sprendimą neatverti portalo. Pamaina liko dar aštuoniems ciklams. Per tą laiką Inžinierius ar tai mirė, ar tai dingo.
– Inžinierius? – Susiraukė Rysas.
– Neišmanote istorijos, jaunuoli. Schizma įvyko po Antrojo Pasidalijimo. „Inžinieriais“ tuo metu vadinosi tam tikras pareigas einantys teknai. Aukštas pareigas. – Saksas trumpam nutilo, o paskui tęsė. – Manau, kad kai praėjo dar aštuoni ciklai, niekas jau nemokėjo atverti portalo. Be to dalis darbininkų buvo gimę ir užaugę čia, ir nežinojo jokio kito gyvenimo. O paskui... Paskui kraujomaiša, sunkieji metalai vandenyje... Vargšai šunsnukiai... Nepatikėsi, bet ką tik gimę kūdikiai turi visiškai normalų balsą. Balso stygos pakinta tik antrais trečiais gyvenimo metais. Aišku, jei tiek išgyvena...
Griausmingas staugimas nutraukė senio postringavimus. Krūptelėjo visi, išskyrus Saksą. Gorgas tvirčiau įsikibo sijos, nes jau antrą kartą tik per plauką nenusivertė žemyn. Storas vamzdis platformos krašte vėmė garu pro nedidelę angą šone. Baltas rūkas trumpam užklojo platformą.
– Kas per..? – Riktelėjo Rysas, badydamas aplink pistoletu. Šnibždūnai apačioje šurmuliavo žymiai garsiau.
– Pirmas signalas. – Stebėtinai tvirtu ir aiškiu balsu atsakė Saksas. – Užteks plepėti, laikas pasiskubinti. Po antro signalo būtina apleisti lydymo salę. Po trečio durys užsidaro ir redukcijos procesas prasideda iš naujo. Kas liks – iškeps. Taip kad dėstyk trumpai ir aiškiai, ko nori ir ką siūlai.
– Aš jau sakiau. Mano užduotis – parvesti tamstą namo.
– Kodėl būtent mane? Ir nekišk man moralių ir etikų. Aš ne vienintelis kvestorius, ir jau gana senas. Ložė nieko nedaro šiaip sau.
Rysas padvejojo akimirką.
– Todėl, kad mums būtinas elektrolizės ir redukcijos specialistas. Kitų nėra. Tamsta paskutinis.
– Aišku. Ir kaip siūlai įvykdyti išvadavimą?
Rysas mirktelėjo pora kartų, lyg nustebęs.
– Tiesiog imti ir išeiti?
– Aha, – pasakė Saksas, – Taip paprastai imti, ir išeiti. Ir ką daryti, jeigu darbininkai prieštaraus? Ką daryti su kitais belaisviais?
– Darbininkai, – pareiškė Rysas, – gali prieštaraut kiek tinkami. Triukšmas manęs negąsdina, o tiems, kurie norės kandžiotis, pretoriai išmuš dantis. Dėl belaisvių... – čia jis susiraukė. – Kas jiems atsitiks, jei paliksim?
– Galbūt pabėgs. Nor greičiausiai bus suvalgyti. Darbininkai mėsos retai gauna.
– Hmm... Gali pabėgti... Negerai... Galim pasiimt su savim, bet jie matė šiek tiek daugiau, nei jiems į naudą. Taip vadinamas seklys... – Rysas nužvelgė vertinančiu žvilgsniu Daiką. Pastarasis akivaizdžiai kunkuliavo iš pykčio, bet vis dar valdėsi. – Ko gero sutiks priimti piniginę “kompensaciją“. Dėl bobelės nežinau. Kas ji tokia?
Saksas gūžtelėjo pečiais. Nadalija tylėjo. Vietoje jos atsiliepė Daikas:
– Ta „bobelė“, yra Profesora Nadalija Osterhoud. Filia Osterhoud. Aš žinau, manęs niekas labai nepasiges. Tačiau jeigu ją paliksite čia, anksčiau ar vėliau to pasigailėsite!
– Akademikė? – piktai išsišiepė Rysas, atsisuko į pretorius ir riktelėjo: – Nušaut! Abudu!
Ir iš karto atsitiko labai daug dalykų vienu metu.
Daikas pabandė užlįsti už kaušo.
Nadalija nekreipė dėmesio.
Du pretoriai atsisuko į belaisvius, ir pradėjo taikytis.
Saksas pašoko ir sušvokštė:
– Uhžmuššt! Vichsus uhžmuššt!
Abu šnibždūnai, gūžęsi ant platformos, pašoko, išsitraukė peilius ir puolė link Ryso.
Padaras nedarė nieko. Padarui pavojus negrėsė. Kaip padėt Nadalijai ir Daikui, Gorgas sugalvoti nespėjo. Viskas baigėsi žymiai greičiau.
Rysas nusitaikė į dešinį šnibždūną. Bum! Šnibždūnas susirietė ir nukrito. Rysas, sukdamasis kairėn, paskubomis persuko pistoleto vamzdžius. Tuo metu iš apačios nuaidėjo keturgubas bu-bu-bu-bum! Ir po akimirkos dar du šūviai vienas po kito – pretoriai šaudė į puolančius šnibždūnus. Ant platformos antrasis šnibždūnas pribėgo prie Ryso. Užtruko akimirka ilgiau, nes bėgo ne tiesia linija, o platformos pakraščiu, kuo toliau nuo negyvėlio viduryje. Trakštelėjo atlaužiamas gaidukas. Rysas nesitaikęs paspaudė nuleistuką. Gaidukas šoko į priekį. Titnagas čirkštelėjo per skiltuvą. Švykštelėjo detonatoriaus parakas. Iš vamzdžio driokstelėjusi liepsna padegė pribėgusio šnibždūno plaukus. Kulka perplėšė trachėją, sutraiškė stuburą ir išlėkė per sprandą kruvinų purslų fontane.

Smurto proveržis baigėsi taip pat staigiai, kaip ir prasidėjo. Parako dūmai išsisklaidė. Apačioje trys šnibždūnai gulėjo ant grindų. Likusieji paniškai traukėsi, kaukdami ir taškydamiesi kraujais.
Gerokai stambesni, stipresni ir žymiai geriau apsiginklavę pretoriai be vargo nubloškė atgal susisukusius šnabždūnus. Tačiau ne be nuostolių. Du paskubomis užtaisinėjo šaudykles. Kiti trys, užsimoję lazdomis, saugojo bendrus. Šeštas... Šeštas svirduliavo link durų užsiėmęs kraujuojantį veidą. Matyt vienas šnibždūnų sugebėjo sėkmingai užtvoti. Penki nesužeisti pretoriai akivaizdžiai buvo nepatenkinti bendro elgesiu. Pastarasis nekreipė dėmesio į jų keiksmus ir išsmuko pro duris.
Ant platformos vienas iš šnabždūnų negyvom akim spitrijo į palubę. Kitas gulėjo susirietęs kraujo baloje, ir vis dar gargaliavo bei švogždė. Abu žmonės stovėjo atkišę vienas į kitą pistoletus. Vienvamzdis Sakso pistoletas atrodė senas ir apgailėtinas, bet senis jį laikė tvirtai. Iš dviejų Ryso pistoleto vamzdžių vis dar rūko dūmelis.
– Tu, – sušvokštė taškydamasis seilėmis Saksas, – ir tokie kaip tu, būsit Ložės žlugimo priežastimi. Viskas, ką mokat – grobti valdžią ir dusint naujoves. Ložė egzistavo šimtmečius būtent tam, kad išsaugot žinias. Bet ne, jums taip netinka. Jums reikia glemžtis įtaką ir galią, o po jūsų nors ir pragaras.
Saksas stabtelėjo, bet Rysas nepasinaudojo proga ką nors pasakyti. Vietoje to užvertė aukštyn pistoletą, ištraukė iš kišenės popierinį ritinėlį, nukando vieną galą, ir subėrė paraką į pistoleto vamzdį. Saksas tęsė toliau:
– Ko gero didžiausia sėkmė mano gyvenime buvo net ne tada, kai aptikau Citadelės biblioteką, o tada kai mane pagavo darbininkai, toje pačioje bibliotekoje. Teisybė, buvo keletas įtemptų momentų, bet tai menkniekis. Užtat informacijos kiekis! Nors tu vistiek to nesuprasi. – Saksas sufokusavo žvilgsnį į Rysą, – Visiem buvo nusispjaut, kai dingau. Ieškot pradėjot tik kai prieikė mano žinių. Todėl pasiimk savo pretorius, ir nešdinkis iš čia, žudike. Nešdinkis ir daugiau nesirodyk!
Rysas tuo metu uždėjo ant vamzdžio galo kulką, atkabino nuo pistoleto grūstuvą ir pabandė įgrūsti kulką į vamzdį. Grūstuvas nuslydo, kulka nukrito ir nuriedėjo iki Jalmaro lavono, numirėliškai kantriai sėdinčio viduryje platformos. Rysas nusikeikė, bedė į lavono pusę grūstuvu ir piktai riktelėjo:
– Užsičiaupk senas perdyla! Mane kaltini visokiausiomis nuodėmėmis, o pats užsiimi žmonių luošinimu. Natsižaidei vaikystėje su musėmis? Gali loti kiek tinkamas, bet aš žinau pakankamai, kad suprasčiau kokiais žaidimais čia užsiėmiai! – Rysas priėjo prie Jalmaro lavono, pūkšdamas pasilenkė ir pakėlė kulką.
– Luošinimas ne mano darbas, – šiek tiek tyliau, tartum teisindamasis ištarė senis, – O darbininkų aš nekontroliuoju, kaip jau minėjau.
Šnibždūnų gauja kaukė ir švokštė apačioje, pretoriai užtaisinėjo ginklus, o Gorgas stengėsi neprarasti sąmonės nuo perkaitimo.
Rysas vėl pabandė įgrūsti kulką ir vėl ją pametė.
– Velniai rautų! – nusikeikė ir atsisuko į Saksą, – O tu seni baik čia mojuot savo žaislu! Jei būtum turėjęs parako, jau būtum mane nušovęs! Kelk šikną ir žygiuok! Aš savo darbus padarau... – ir užsikirto. Senis pradėjo kikenti.
– Impii Daemon, Malos genios, – išdeklamavo Rysas, karštligiškai dairydamasis į šonus, tartum bandydamas pamatyti kažką, ką pastebėjo tik akies kampeliu,
– Ingenti Larvae, Impii Ventorum, Daemon rapit quod corpus, Daemon reddit quod corpus! – rėkte rėkė panikuojantis storulis. Veidas išraudo, akys pabalo, seilės dribo iš burnos, pistoletas iškrito iš rankos. Pretoriai pasimetę žiūrėjo į savo vadą.
– Spiritus caelum, memento! Spiritus terhhrrrrraaaaaa! Aaaaaaahh! Aaaaaaa!.. – pratisai išrėkė paskutinį kvapą, ir sustingo. Rodės, kad taip ir nugrius neįkvėpęs, bet po akimirkos plaučiai įtraukė pilną krūtinę oro, akys užsimerkė. Kūnas sudrebėjo pora kartų ir atsipalaidavo.
– Oooch, – visiškai ramiu balsu ištarė Rysas, – och, kaip gera.
Gorgas, Daikas, Nadalija, pretoriai ir net šnibždūnai apstulbę spoksojo į Rysą. Saksas žiūrėjo godžiai.
– Oooch, – visiškai ramiu balsu ištarė Rysas, – och, kaip gera.
Gorgas, Daikas, Nadalija, pretoriai ir net šnibždūnai apstulbę spoksojo į Rysą. Saksas žiūrėjo godžiai.
– Och, kaip gera, – pakartojo Rysas, braukdamas delnais per veidą, barzdą ir kūną, – kaip gera, būti gyvam.
Rysas atmerkė akis, apsidairė ir švelniai nusišypsojo:
– Atrodote taip, lyg būtumėt pamatę vaiduoklį, – dar kartą apsidairė Rysas, iššiepė dantis ir užrėkė, – haaaarrr!
Saksas griuvo atbulas. Daiko grandinės sužvangėjo. Net Nadalija krūptelėjo. Gorgas taip ir nesuprato, kodėl. Rysas rėkė ne taip jau ir garsiai.
– Ar viskas gerai? – nuaidėjo iš apačios pretoriaus balsas.
– O, viskas tiesiog nuostabu! – Atsiliepė... Rysas? Gorgas pradėjo įtarti, kad Rysas pavirto... ne visai Rysu. Žmogaus rankos, kojos, galva buvo tokie, kaip buvę. Pasikeitė laikysena ir veido išraiška. Šiek tiek pasikeitė net balsas.
– Kas tu toks? – Iškrankė Saksas.
– Ingeniarius Supremus jūsų paslaugoms, – ne-Rysas pabandė nusiimti skrybėlę, bet vietoj skrybėlės nusitraukė keistąjį prietaisą ant galvos, – čia kas dabar? A, ilgųjų spindulių vizorius. Sveikas viršininke. Sveikinu sėkmingai pasinaudojus mano užrašais.
Ne-Rysas šnekėjo labai greitai ir kaitaliojo temas tokiu greičiu, kad Gorgas nespėjo sekti minties.
– Kas čia toks? – Ne-Rysas skėlė skambų sprigtą Jalmarui į nosį, vėl pakėlė akis į senį ir pagrasė pirštu, – ach tu išdykėli, norėjai mane įbrukti į tokią griuveną? Kaip negražu iš tavo pusės. Ir aš net nekalbu apie akivaizdžius kūno trūkumus. Ne ne, aš sukrėstas tokiu nepasitikėjimu mano jėgomis. Galėčiau kirsti iš savo gyvybės, kad vargšelio protas po tokios traumos išėjo pasivaikščioti ir pasiklydo. Nėra proto – nėra valios. Jokio iššūkio. O štai užvaldyti pilnavertę asmenybę, ir dar sakyčiau visai padoriam kūne, – ne-Rysas užvožė nuo galvos nusiimtą prietaisą ant Jalmaro galvos, ir vėl delnais perbraukė per savo kūną, – teisybė, truputį perdaug įmitęs, bet tai pataisoma. Kaip manai, jis niekuo nesirgo? O, koks dailus žaisliukas, – ir akimirkai nutilęs pasilenkė pakelti pistoletą, gulintį prie kojų.
– O jergau! – iškvėpė Daikas, – Apsėstasis!
– Nutilk! – Tuo pačiu metu suklykė Saksas.
– Tyliu, tyliu, – atsakė atsitiesdamas ne-Rysas, ir pats nustebęs pridūrė, – ei, kokius imperatyvus nurodei invokacijoje?
– Meilę ir pareigos jausmą, – piktai išsišiepė Saksas, – absoliutų paklusnumą ir tikslų nurodymų vykdymą pernelyg lengva sabotuoti.
– Originalu. Tai ko pageidausi, meile mano?
Apačioje pretoriai kažką paskubomis pusbalsiu aptarinėjo.
– Visų pirma, sutvarkyti liejyklą, jeigu tu iš tiesų paskutinis inžinierius. Viskas čia pamažu griūva. Jeigu liejykla sustos, susilauksim nepaigeidaujamo dėmesio. Ir širdį skauda matant, kaip pačių pirmeivių statytas stebuklas nyksta...
– O brangusis, kokie sentimentai... Bet nesijaudink, aš ne tik paskutinis inžinierius. Aš buvau ir priešpaskutinis, ir priešpriešpaskutinis. Kaip nors susitvarkysiu. Kas bus antra?
– Antra...
Bet čia Saksą pertraukė šūksnis iš apačios:
– Gana! Užteks išsikalinėt! Abu tuojau pat lipkit žemyn! Išsiaiškinsit grįžę!
– Antra – atsikratyk pretoriais. Mes nieko nenuveiksim, kol jie aplink trinasi.
– O, šitą aš mielai!
Inžinierius pasisuko į laiptų apačią, šypsodamasis pareiškė:
– Gerbiamieji, skelbiu jūsų paslaugas ir jus užbaigtais, – ir mostelėjo ranka.
Kol pretoriai bandė suvokti, apie ką jis čia, šnibždūnai puolė. Tik šį kartą ne pavieniui, o visi iš karto. Didelių, mažų ir vidutinių šnibždūnų gauja užgriuvo pretorius.
Pretoriai nepasimetė. Nugriaudėjo salvė, paguldžiusi vietoje bent keturis išsigimėlius. Bet šį kartą šnibždūnų tai nesustabdė. Banga ritosi artyn. Pretoriai net nebandė užtaisinėti iš naujo, ar griebti lazdas. Suėmę abiem rankom šaudykles, badė vamzdžiais, trankė buožėmis, spardė sunkiais batais. Stori pretorių drabužiai ir masyvios kepurės saugojo juos nuo atsakomųjų smūgių. Atrodė, kad pretoriai ir vėl atsilaikys. Tol, kol mažiausi šnibždūnai nepradėjo šokinėti jiems ant galvų nuo uolienos krūvos viršaus. Mažiai nepajėgė padaryti rimtos žalos, bet atitraukė dėmesį. Krito vienas pretorius sukiužinta kaukuole. Kitas suklupęs gargaliavo krauju per išplėštą gerklę. Paskutiniai trys susispaudė nugaromis, bet išsilaikė tik kelias akimirkas.
Kai visi pretoriai gulėjo mirštantys ar negyvi ant žemės, likę gyvi šnibždūnai sustingo, klausiamai žvelgdami į inžinierių. Šis maloningai linktelėjo. Šį kartą į darbą buvo paleisti peiliai. Per akimirką pretorių lavonai buvo iškratyti iš drabužių, pilvai perskrosti ir vidaus organai išlupti. Nei vienas kruvinas gabalėlis nenukrito ant žemės. Urgzdami, lupdami vienas kitam iš burnos, šnibždūnai tartum apsvaigę springo širdis, kepenis, inkstus, žarnas...
Daikas sausai žiaukčiojo. Nadalija sėdėjo balta kaip kreida, tvirtai užmerkusi akis. Saksas kelis kartus nurijo seiles, ir galų gale paklausė:
– Kodėl... jie tavęs... klauso?
– Todėl, kad atpažįsta. Todėl, kad jų protėviai labai, labai nusikalto. Todėl, kad vaikaičiai bando išpirkti nuodėmes, – ne-Rysas atsisuko į senį ir labai garsiai sušnibždėjo, – jie tiki, kad aš galiu atversti juos į žmones, įsivaizduoji? Chi-chi-chi!..
– O tu gali? – Sakso antakiai pakilo taip aukštai, kad atrodė dar truputį ir persivers nuo kaktos ant pakaušio.
– Nežinau. Net jei žinočiau, to nedaryčiau.
– Ir kuo jie taip prasikalto?
– O, nieko prašmatnaus. Vienas iš jų mane užmušė. Du kartus.
– Du kartus???
– O taip. Negi manai, kad čia mano pirmas persikūnijimas? Įsivaizduoji, tas šunsnukis nudėjo mane vien už tai, kad paėmiau išsigimusį vaikiščią eksperimentams! Ir net ne jo vaikiščią! O kai persikūnijau, dar kartą! Visa laimė, spėjau užbaigti, prieš mirdamas antrą kartą. Tikiuosi, kad nenaudėlis po to nugyveno ilgus metus ir spėjo pasidžiaugti pirmosiomis transformacijomis.
– Ta prasme, tu juos mutavai?
– O taip! Ir uždariau, idant ir jų vaikai su vaikaičiais galėtų pakentėti už tėvų nuodėmes. Atsiprašau už savigyrą, bet gavosi išties elegantiškai, nemanai? O dabar sakyk savo trečiąjį norą. Drįstu spėti, kad labiausiai tave domina persikūnyjimas? Chi chi chi...
Saksas atsakė ne iš karto. Senis keistu žvilgsniu žiūrėjo į makabrišką šnibždūnų orgiją.
– Žinai, aš buvau pasirįžęs aukoms... Dėl žinių, dėl pažinimo... Ir dėl ilgesnio gyvenimo... Bet suteikti galimybę gyventi dar kartą tokiam, kaip tu...
Senis pervedė žvilgsnį į Inžinierių, pakėlė ranką su pistoletu, ir paspaudė nuleistuką. Titnagas išskėlė kibirkštis, bet parakas neužsidegė. Saksas paskubom atlaužė gaiduką. Vėl tik kibirkštys. Pirštai paleido ginklą. Pistoletas žvangiai nukrito ant grindų.
Nenuleisdamas rankos, Saksas atsatė delną, išskėtė pirštus kaip galima plačiau, ir pradėjo paskubomis belsti:
– Eya! Zi dingir girra kanpa! Zi dingir anna kanpa!
Inžinierius, su atlaidžia šypsena žiūrėjęs į senio bandymus iššauti, pirmą kartą susiraukė.
– Zi dingir uruki...
Bum!
Saksas nutilo ir suklupo. Inžinieriaus rankoje rūko keturvamzdis.
Tartum netikėdamas savomis akimis, senis pažiūrėjo į kruviną skylę žemiau krūtinės.
– Kaip?.. Juk... aš tau... artimiausias... ir mylimiausias... žmogus!.. – išstenėjo.
Inžinierius priėjo artyn, atsiklaupė priešais, ir pasilenkęs pabučiavo senį į lūpas.
– Ach, meile mano! Tu dar neįsivaizduoji, kaip gali suartinti premedituota žmogžudystė! Kokios emocijos verda, vien tik svajojant apie tai! O aš beviltiškai troškau pralieti tavo kraują, galima sakyti, visą gyvenimą. Turiu omeny, be abejo, paskutinę inkarnaciją. – Inžinierius paglostė senio galvą, paėmė jo ranką ir užspaudė žaizdą, – būk geras nemirk per greitai. Jei laikysi čia prispaudęs, pratempsi dar kokias dvidešimt minučių.
– Žinai, – tęsė ne-Rysas, apsidairęs, – tavo mintis panaudoti kvadriplegiką... Joje kažkas yra... Taaaip... Aš staiga pagalvojau, kad būtų visai smagu turėti pašnekovą, o ne pašnibždovą, – ir nusikvatojo.
– Gerai aš čia suvarčiau, ar ne?.. Chi chi chi… Tik reikia išrinkt, kas turės garbės priimti tave. Šita skylėta griuvena ilgai netvers. Hmmm…. Ką renkiesi: seną sukriošusią moterėlę, ar jauną ir tvirtą vyruką? Turim ir vieną, ir kitą, – vertinančiai nužvelgė Daiką ir Nadaliją.
Kaudamasis su perkaitimo svaiguliu, Gorgas sukluso atidžiau.
– Ach, koks sudėtingas pasirinkimas! Bet nil desperandum! Jau žinau, kaip padarysim! – Ir, švelniai paplekšnojęs mirštančio Sakso žandą, Inžinierius pašoko ant kojų ir nuėjo prie aparatų platformos gale, toliau pliurpdamas.
– Leisime likimui pasirinkti už mus! Pašalinsim nereikalingas galūnes, ir pažiūrėsim, kuris išgyvens. Tas ir bus laimėtojas!
– Tu pragaro pedryla, kokį velnią čia sugalvojai!? – Aukštu balsu užrėkė Daikas, žiūrėdamas išplėstom akim.
– Tuojau pamatysi! – suokalbiškai mirktelėjo Inžinierius, ir patraukė rankeną. O paskui kitą.
Sucypė metalas į metalą. Lėtai, tempiami uolienos svorio, kaušai pajudėjo žemyn.
Žemyn važiavo ir Daiko su Nadalija kojos, prirakintos prie juostų. Rankos, prirakintos sprie sijų, pamažu kilo aukštyn. Daikas tampė grandines ir keikėsi. Nadalija klykė… Klykė taip, lyg baisiausias siaubas būtų virtęs realybe. Klykė tol, kol užteko oro plaučiuose.
Gorgas šoktelėjo, kaip nuplikytas. Perkaitimo sukeltas rūkas galvoje šiek tiek prasisklaidė.
Nadalija įkvėpė, sukliko vėl. Beviltiškai. Nesitikėdama pagalbos...
‘Visuomet privalai padėti! ‘ kalė šmėkla.
Padėti, padėti, padėti… Kaip??? Viršuje, kur nieks nemato? Ką daryt? Jei padaras nusileis žemyn, padarą pamatys šnabždūnai.
‘Saugokis! ‘ priminė Senolis.
Klyksmas drožė padaro ausis. Instinktas liepė gūžtis, slėptis, sumažėti.
Daikas pakibo ant viršutinių grandinių, bandydamas savo svoriu jas nutraukti.
‘Visuomet privalai padėti! ‘
Gorgas sugalvojo! Persivertęs per sijos kraštą, padaras nuslydo grandine iki Daiko, ir pakibo, pridėdamas savo svorį.
Kaušai neskubėdami drunduliavo žemyn. Žlegėjo į dantračius metalinės juostos. Daikas pūkštė nuo įtampos. Grandinė, gal nuo sentavės, gal dėl ankstesnių padaro pastangų, nutrūko.
Daikas šleptelėjo ant juostos. Gorgas spėjo pagriebti gretimo kaušo kraštą ir pakibo. Nadalija klykė. Artimiausias kelias iki jos – skersai platformą. Gorgas stryktelėjo ant platformos krašto.
Ir susidūrė nosis į nosį su Inžinierium…
– Jūs pažiūrėkit, koksai šaunuolis! Ei, dički, iš kur tu atsiradai? Dievulėliau, kokia įdomybė!
Gorgas pabandė apeiti Inžinierių. Šis pastojo jam kelią. Nadalija klykė. Pabandė iš kitos pusės. Vėl kelias užtvertas.
– Neskubėk, neskubėk, leisk man pažiūrėti į tave!
Nadalija klykė.
‘Visuomet privalai padėti! ‘
Žmogus trukdė praeiti.
‘Niekados! Jokiu būdu! ’
‘Visuomet privalai padėti!.. ‘
‘Niekados! Jokiu būdu!.. Visuomet privalai padėti!.. Niekados! Jokiu būdu!.. Visuomet privalai padėti!.. Niekados…‘
Gorgas sugriebė Inžinierių, ir numetė jį šonan. Netoli. Kad neužsigautų.
Nadalijos grandinės jau įsitempė! Padaras skusdamas skersai platformą galvojo. Pabandyti nutraukti taip kaip Daiko? Vargu, Nadalija turbūt tris kart lengvesnė už Daiką. Neliko laiko!
Gorgas šoko, sugriebė grandinę, užsliuogė viršun, persivertė žemyn galva, ir, įsispyręs kojomis į sijos apačią, iš visų jėgų patraukė.
Įkaitęs kraujas dundėjo galvoje. Padaras žiūrėjo į apvirtusį aukštyn kojom pasaulį, ir matė, kaip Daikas pasikrapštęs išnėrė kojas iš pančių. Kaip užlipo ant platformos. Kaip šoko negalvodamas Inžinieriui ant nugaros. Kaip Inžinierius, lyg atsitiktinai žingtelėjo į šoną ir išsisuko. Ir dar kartą. Ir dar kartą. Inžinierius kikeno. Daikas riaumojo. Trečią kartą pralėkęs pro šalį, Daikas atsitrenkė į storąjį garo vamzdį. Ir prilipo. Vamzdis svilino. Daikas rėkė.
Gorgas traukė. Spyrėsi trumpomis raumeningomis kojomis, traukė ilgomis gyslotomis rankomis. Visa užaugusio palubėse, ištreniruoto medžioklei kūno jėga. Silpniausia grandis lėtai lėtai išsišiepė. Neskubėdama atlinko. Ir nutrūko. Gorgas nulėkė žemyn.
Padaras skaudžiai nusimušė rankas, bet bet metalinės juostos kraštą pagavo. Prisitraukė, užlipo ir jau ketino imti į nagą Nadalijos kojų pančius, kai nuo platformos pasigirdo Inžinieriaus balsas:
– Ne, ne, ne ir ne! – Iš balso dingo visos iškreipto draugiškumo gaidelės, – herojus atsirado! Pastovėk ramiai!
Gorgas norėjo žvilgtelėti balso pusėn. Akys net nekrustelėjo. Galva nesisuko. Rankos, kojos, niekas nejudėjo. Padaras norėjo suinkšti, bet plaučiai irgi neklausė!
Juosta žlegėjo žemyn. Padaras spoksojo į Nadalijos kojų grandinę. Prišalusiomis akimis, negalėdamas net mirktelėti. Plaučiai degė, prašydami oro gurkšnio. Padaras žiūrėjo ir žiūrėjo. Grandinė drėbėjo kartu su konvejerio juosta. Vienas iš juostą laikančių krumpliaračių pagavo atsikišusią grandį. Grandinė įsitempė, sugirgždėjo, žvangtelėjo ir nutrūko, paskleisdama mažytį debesėlį rūdžių dulkių. Ir sutrindama Nadalijos kulkšnis į kruviną košę.
Padaras iš visų jėgų bandė įkvėpti. Akys temo. Kraujas dundėjo ausyse. Juosta lėtai leidosi žemyn. Gauja šnabždūnų laukė apačioje. Iš toli toli, tartum iš kito gyvenimo, ataidėjo graudus sirenos kauksmas.

---

Gorgas pamankštino užtirpusias kojas. Vėjas išnešė visą drėgmę. Sausas šaltis žnybo, bet ne taip smarkiai, kaip drėgnas šaltis. Padaras dirstelėjo į lubas. Nei vieno lašo. Greitai, jau greitai. Bet dar ne dabar. Dar yra laiko prisiminti…
Prisiminti, kaip sąmonė sugrįžo. Kaip spėjo sugriebti Nadaliją ir nušokti nuo konvejerio. Kaip pamatė pro duris išeinant Inžinierių su šnibždančiaisiais. Visais šnibždančiaisiais.
Kaip išnešė Nadaliją pro duris. Kaip grįžo ir išvedė Daiką. Visiškai aklą, baltomis, karšto garo išdegintomis akimis ir raudonu nušutusiu veidu.
Kaip nešamas Saksas springo savom seilėm, kikeno ir tyliai marmaliavo po nosimi “Pareigos jausmas, šunsnuki! Kche, kche, che che… Jei ne melė, tai bent pareigos jausmas, kche… Kad tu paspringtum…”
Kaip Daiko nurodymu grįžo dar kartą, kad paimtų pretoriaus šaudyklę ir daiktą, vadinamą “prožektoriumi“.
Kaip sirena sukaukė trečią kartą. Kaip vos spėjo išsmukti pro užsidarančias Peklos duris.
Kaip sėdėjo visi keturi prie drebančių nuo dundesio Peklos durų. Saksas tyliai numirė. Nadalija atsipeikėjo.
Nei Nadalija, nei Daikas nesiskundė skausmu, nedėjavo. Daikas apgraibomis užtaisė šaudyklę, ir pasakė, kad švinas – geriausias vaistas nuo raganų. Nadalija pastebėjo, kad šita ragana su kelnėm. Daikas atšovė, kad net trigubos kelnės nuo šratų neapsaugos. Padaras paklausė, kur jie nori slėptis. Daikas ir Nadalija nenorėjo.
Daikas pasikabino ant peties šaudyklę, pakėlė Nadaliją ant rankų ir liepė sakyti kur eiti. Padaras matė ant grindų kruvinus pabėgusio pretoriaus pėdsakus. Padaras nulydėjo Nadaliją ir Daiką iki Irštvos durų.
Nei vienas nepaprašė Gorgo eiti su jais. Gorgas nepasisiūlė. Niekas nieko nepasakė. Nebuvo ne mostų, nei žvilgsnių. Daikas žengė pirmyn. Gorgas pasiliko.
Tada padaras ilgai stovėjo ir klausėsi. Šūvio nebuvo. Galbūt jiems pavyko. O gal ir ne. Gal. Galbūt. Galbūt jie sugebėjo ištrūkti. Galbūt nepamiršo padaro. Galbūt kada nors sugryš? Gal. Galbūt.
Dabar padaras sėdėjo, ir atsiminė. Nuo pat pradžių iki galo. Maitino prisiminimais tą naują alkį, tą liūdesį, tą mažą, maudžiantį praradimo jausmą, kurį jam paliko išeidami Nadalija ir Daikas.
Padaras nusprendė. Padaras nepamirš. Net jei vienatvė ir ilgesys skaudins, padaras prisimins. Neturėti yra geriau, nei nežinoti, ką reiškia turėti.
Sausas, šaltas vėjas šiureno padaro plaukus. Apačioje, tarp rakandų, cypčiojo maistas. Padaras pasirąžė, pramankštino raumenis. Padaras medžios. Padaras valgys sočiai. Padaras nepamirš. Kas benutiktų, nepamirš.