Ko gieda gaidys?

  Neteigiu, bet manau, kad visumoje jau senokai nuoširdžiau nemokame nusistebėti, kai sutinkame įdomių dalykų. Žinoma, būna, būna, kai išgirdę vieną ar kitą žinią, aukščiau kilstelime antakius. Taip dar atsitinka, kai griaustinis sudunda žiemoje, kaip Rusija okupuoja Krymą, kai prasideda kruvini įvykai Ukrainoje, kai išgirsti, kad Dalija Kiliesienė parašė naują nemenką kūrinį „Ištverti gyvenimą“. Taip atsitiko man, pamačius erdvėje savaime įsišvietusį ekraną. Irgi kilstelėjau antakius: taip nebūdavo, reikėdavo į rankas paimti bent valdymo pultelį, kad paliepus jam, kaip jis turėtų elgtis. Atsiminiau matęs, kaip keliasi žmogaus dirbtinė ranka. Tiesa, sunkiai keliasi, bet keliasi ir, pasiėmusį kokį menkniekį, jį išlaiko saujoje. O žmogus džiaugiasi, džiaugiasi...  Toks dirbtinės jo rankos darbas, kaip suprantu — pagal „pultą“ iš jo smegenų. Tai irgi kilsteli nuostabai antakius. Kad ir neišsišokdamas, bet mintyse irgi aikteliu, pasidžiaugiu: štai ką reiškia žmogus, kai jis sukuriamas pagal Dievo paveikslą:

Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą.
Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė

  Dabar gi įsišvietė erdvėje ekranas. Pats. Ar galima manyti, kad adaptavausi naujoje būtyje, pamatęs jį tokį pirmą kartą? Ar gali būti, ar gebu patikėti, kad ekranas įsišvietė... pats?
  — Dėkoju. Net nepamaniau, kad galėtų ir taip atsitikti, — pasakiau nepaleisdamas iš akių atsiradusios kaip baltas popierius stačiakampės  baltumos, — Ir pulto neprireikė. Jeigu taip ir toliau, regis, būsiu paliktas be darbo, — pakalbėjau laukdamas ekrane atsirandančio vaizdo, o nesulaukęs jo, papriekaištavau: — Ko tyli? Tu man toks tuščias nereikalingas. Užsipūsk toks.
  Ekranas užgeso.
  — Hm. Juokdarys. Ar ir pajuokauti negalima? Jeigu patinka tuščiai žlibinti akis — žlibink. Negi gaila? — vėl tariau (ar pamaniau), o ekranas elgėsi kaip išmuštruotas kareivis: jis vėl įsišvietė.
  — Ar matai, kas čia darosi? — patylėjęs atsiminiau čia esant Lizdeikos lazdą, Mano dzievulį: — Ne televizoriaus ekranas, o, o ...
  — O įsišvietusi erdvė kaip interneto ekranas, — ramiai atsiliepė dzievulis.
  Toks „blaivymasis“ iš sapno, atrandant aplinkui save naujų, anksčiau nematytų būties pasireiškimų, atrodė, kad vėl nardina atgal sapnuoti. Tačiau realybė akyse ir smegenyse darė savo: reikėjo susitaikyti ir pripažinti, kad ji čia tokia, kokia iš tikrųjų yra. Iš ramios gi Mano dzievulio laikysenos pajaučiau, kad šioje erdvėje jis orientuojasi geriau už mane. Tačiau ir mano protas buvo paslankus, buvo sargyboje. Budėjo. Dairantis aplinkui save dariausi atsargesnis Atrodytų — erdvė, bet pasirodo, kad geba įsišviesti kaip televizorius ar internetas taip subtiliai, kad priimi akimis kaip materijoje įkūnytą reginį. Šį kartą kaip televizoriaus ekraną, bet ką gali žinoti, kas dar šioje erdvėje atsiras. Dabar ir bet kada. Ir kaip žinoti, kad galbūt bent dalis aplinkos dar neišėjo iš nežinios. Net tai, ką matau kaip užrašus, kelias knygas, varno Goliaus padovanotą plunksną... Imk juos, liesk ir pasirodys, kad nei paliesi, nei saujoje turėsi. Kad tai atvaizdai buvusių ar kažkur realybėje esančių ar dar būsiančių daiktų. Ir tik.
    Pagraibęs pasiėmiau į rankas Lizdeikos lazdą
    — Esu tikra, neabejok, Pranuci, — patikino dzievulis.
    Lengva širdimi pakilnojau Leonardo Grudzinsko „Laiškus iš bebrų upelio“. Knyga irgi tikra. Ir kaip antspaudas mėlynu tušinuku jo parašas:

Dzūkui Pranui Karlonui
    Su pagarba
Autorius Leonardas Grudzinskas
Vilnius, 1983 XII 19

  O gaidys, girdžiu, vis gieda. Jau ne pirmas kartas jo kakariekū. Budina? Netiki, kad išėjęs iš sapno, kad... Iš tikrųjų, kodėl gieda gaidys?
  Apglostau delnais Mano dzievulį. Ačiū die, ir Lizdeikos lazda tikra, kaip aš. Ir ji materijoje. Ir nors buvau nusiteikęs turėti Mano dzievulį, nemokant apčiuopi jo saujoje, smagu, kad Lizdeikos lazda išlikusi ankstesnėje kūno sandaroje. Patikima, man suprantama ir atrodė, kad dėl jos abejoti neprireiks.
  — Gal dzievuli, žinai, kodėl gieda gaidys?
  — Nauji metai, Pranuci. Taip jis tik per Naujuosius. Džiaugiasi. Matyt netikėjo, kad atsibusime. Kad eksperimentas pavyks.
  — Apie ką kalbi?
  — Antai, pasižiūrėk į kalendorių. Ir jis tikras.
  Pasižiūrėjau į atverstą jo lapelį. Atrodytų, jog turėjau nustebti, bet taip neatsitiko. Ir kad kalendorius tikras taip pat nesuabejojau.
----------
Internetinis parašas (i. parašas):
Niekinti, neigti arba tiesiog užmiršti — ypatingai iš aukštesnių tribūnų — labai nesunku. Kaip, sakysim, anksčiau Bernardą Brazdžionį, o dabar, tarkim, Eduardą Mieželaitį.
  Tačiau atsiprašau, kadangi jau beveik nieko neskaitau. Dažniau save patį. Ir gaunasi taip, kad sarmata liežuvį apversti, o būtent, kad mano keverzonės man yra vertingiausios.
Deja.