Atstumtieji 3

Jau keletą mėnesių mieste tęsėsi susirėmimai. Vienos pusės spauda rašė, kad konfliktą išprovokavo Mažoji šalis, o kita pusė skelbė, kad Didžioji šalis tiesiog rado pretekstą dėl ko pradėti užkariavimą. Didžiųjų šalių vadovai pradėjo žaisti šachmatų partiją.
Namų sienos buvo apgriuvusios, gatvėse tarsi rūkas tvyrojo dulkės nuo ką tik praūžusių lėktuvų bombardavimo. Tylą kartkartėm išsklaidydavo tolumoje skambantys pavieniai šūviai. Prieš keletą minučių jie nuaidėjo visai čia pat. Tokiomis valandomis jis labai gerai juto savo kūną. Padažnėjęs širdies plakimas sutelkė visą dėmesį į savęs išsaugojimą, išlikimą. Racija buvo išsikrovusi, o šovinių buvo likę vos dvidešimt. Situacija nebuvo aiški, nebuvo likę strategijų, planų, tik vienas tikslas - išgyventi.
Artimiausias draugas šiuo metu buvo kvėpavimas, jis buvo toks ištikimas, kad be jo, dulkių debesų ir žingsnių daugiau nieko neliko. Draugai, linksmybės, ateities planai išgaravo ir pradingo griuvėsiuose.
Už penkiasdešimties metrų sušmėžavo mašinos žibintai - tik akimirką, tarsi švyturys tamsioje jūroje. Į kraują plūstelėjo džiaugsmo hormonai. Automobilyje sėdėjo du jaunuoliai, vienas iš jų krapštė magnetofono lizdą. Mieste susiklosčiusi situacija buvo puiki proga pasipelnyti. Ištraukę aparatūrą jie spruko už namo kampo kaip už kelių metrų pasigirdo šūvis. Sagis staigiai užšuoliavo į pastato antrą aukštą ir pro langą stebėjo kas vyksta apačioje. Vienas iš jaunuolių gulėjo ant asfalto su pašauta koja, šalia jo priklaupęs tvarstė žaizdą šaulys.
- Atleisk, iššoviau netyčia, - atsiprašinėjo šaulys dengdamas jaunuoliui burną, bet žaizda buvo negili tik įdrėskė odą, vagišius rėkė iš išgąsčio.
- Ei, sveikas! - pasigirdo balsas lange.
- Lipk žemyn, padėsi sutvarstyti, - pamojo į save ranka draugui iš to pačio būrio.
- Tai ką, pabėgo draugelis su magnetola, o tave vieną paliko, - nulipęs sukuždėjo sužeistajam.
- Ten kur pinigai ir nauda - draugų nėra, - atsakė vagišius.
- Tavo tiesa. Klausyk gal ir mes baigiam šią avantiūrą, nusimetam uniformas ir pradedam gyventi savo gyvenimą? Kam žaisti kažkieno žaidimą?
- O kaip žmonės, kaip priesaika? - nustebęs paklausė šaulys.
- Kokie žmonės, kur juos matai? Priesaika? Ką tu ginsi, negyvėlius?
- Ne aš negaliu taip pasielgti, juk tu žinai, kad būsime pasmerkti, o gal net nubausti tribunolo. Kokia bus gėda jei taip nutiks.
- Nejau tau svarbu ką kiti pagalvos? Ar tu nori keliauti tiesiai priešams į rankas ir mirti tarsi didvyris, kurio niekas neprisimins? - tačiau šaulys nieko neatsakė, jis užsimetė ginklą ant peties ir nuėjo tolyn, palikdamas juodu griuvėsiuose.
- Na ką, tavo situacija ne ką geresnė. Ginklo brolis paliko tave vieną. Dėl ko? Dėl tėvynės..?
Sagis nusiplėšė uniformą trenkė ją į kampą ir persirengęs ištrauktais iš kuprinės civiliais rūbais nužingsniavo gilyn į miglą.
Po kelių dienų priešo pajėgos pasitraukė iš miesto. Buvo paskelbta taikos sutartis, kuria sutarta dalį teritorijos atiduoti okupantams. Žmonės negalėjo matyti kaip beprasmiškai žūva nekalti kariai - taika nuramino juos. Šauliui ir daugeliui kitų panašių į jį buvo pastatytas nežinomo kareivio kapas, kuris pagerbiamas kiekvienais metais. Dezertyrai buvo pasmerkti karo tribunolo.
Didžiųjų šalių vadovai nusikabinę mikrofonus ir nulipę nuo scenos pakėlė šampano taures, džiaugdamiesi kad viskas išsisprendė taikiai.
Kameroje jautėsi pelėsių kvapas, prie purvinų sienų buvo priglaustos dviaukštės metalinės lovos, vidury patalpos stovėjo stalas, kurį apšvietė pro grotuotą langą prasiskverbusi šviesa. Jau kelinti metai iš eilės artėjo ta diena, kai baigėsi miesto apgultis. Ant sienos kabėjo kalendorius, Sagio žvilgsnis sustojo ties atversta šios dienos data.
- Šalin nuo stalo šachmatus! - sušuko Sagis braukdamas viską nuo stalo, prie kurio sėdėjo vyrai.
- Ar jaučiate kaltę dėl to kad pabėgote iš mūšio lauko? Paklausiu to paties ko klausė tribunolas, - tęsė jis.
- Ne, nei kiek. Į kariuomenę ėjau dėl pinigų, kad turėčiau už ką pragyventi. Jeigu tėvynė mane nupirko už pinigus, tai ką praradau išdavęs ją? - pradėjo kalbėti kiti vyrai.
- Teisingai sakai. Ir aš pridursiu - ar pabėgęs iš mūšio išdaviau tai ką mylėjau? Nemyliu pinigų jau kaip ankščiau, bet ar mažiau žmogumi už tai tapau?
- Ir aš įkišiu savo trigrašį... Atsiprašau, jau neturiu nė vieno grašio, tad pasakysiu tiesiai šviesiai - ar tik neatsivėrė akys man \'gėdingai\' pasielgus? Tad ar gailėtis yra ko?
- Tad švęskime šią šventę, pagerbkime draugus kurie panoro žūti mūšy. O pasmerkimą mums uždėtą dabar pat nusimeskim ir te nauja pradžia tai tampa, tegul palaiminimu jis virsta.
Po šių žodžių prižiūrėtojas atrakino duris ir rankos mostu parodė, jog visi išeitų lauk.