Taip ir maniau

Mano viduriai niekada gyvenime nebuvo užkietėję, niekada, pasakojo septintą dešimtį įpusėjusi dama. Ir jie stebėjosi. Jai nenuslinko plaukai, nors jie garantavo, kad nuslinks. Net iš anksto nusipirko šokoladinės spalvos peruką, draugė sakė, kad spalva tinka prie jos buvusio saldaus gyvenimo. Jie įtikinėjo, kad kris svoris. Ji pradėjo daug valgyti, skanavo viską, ko panorėjus, neribodavo maisto nei dėl kalorijų, nei dėl pinigų, – nuo prabangiausio ungurio iki dangiškojo torto. Ir svoris nekrito. Viskas buvo ne taip, kaip tikėjosi daktarai prie jos diagnozės – ketvirto laipsnio vėžys. Jie neviniojo į vatą. Tiesiai šviesiai: jums, ponia, vėžys. Kiek liko? Na liko, liko dar šis tas, neįvardino taip tiksliai kaip diagnozės. Bet ji nepatikėjo. Visi kūno požymiai buvo ne tokie, kokių laukė jie.
Patikėkite, mano viduriai niekada nebuvo užkietėję, - dar kartą pakartojo dama, laižydama pirštelius nuo keptų mėsyčių ant laužo. Ji buvo stambių kaulų, didelių išraiškingų akių, vingiuotų putlių lūpų blondinė. Nors ir matydamas, kaip skaniai moteris kemša šašlyko gabalėlius, paskui lašišą, keksą, gustavo pyragą ir šokoladinį tortą, jos vyras negalėjo įsidėti nei gabalėlio. Jo viduriai jau porą metų buvo tokie kieti, kad tekdavo praleisti tualete pusvalandį stanginantis, kad tik iškristų nors nedidelis spiriukas. Stangos būdavo tokios stiprios, kad klozeto vandens paviršiuje pasirodydavo kraujo dėmės. Vyras slėpė nuo savo žmonos, kad serga vėžiu. Jis buvo tuo įsitikinęs, nors pas gydytojus nesilankė. Visi požymiai, kurie turėjo būti jo žmonos, atitiko: viduriai užkietėję, svoris krenta, plaukai slenka, baigia praplikti, o žmona nieko nepastebi. Ji užsiėmusi savimi: valgo kokybišką maistą, sportuoja, lanko meditacijos ir kvėpavimo seminarus, anksti rytais praktikuoja meną – piešia fraktalus. O vyrui vis blogiau ir blogiau.
Vakarėlio šeimininkas su niekuo iš svečių nesikalbėjo, tik lakstė tarp stalo ir lauke stovinčios kepyklos. Kiek padėdavo, tiek nelikdavo. Gausiai susirinkę žmonės į jo žmonos, garsios tapytojos gimtadienį valgė negailėdami savęs – sočiai ir energingai.
Vyras vis labiau linko, atrėmė alkūnes ant žemo stalelio ir panarino galvą. Laukė kol žmona pavalgys ir jie važiuos namo. Vienintelis dalykas, kuris dar teikė jam džiaugsmo – vairavimas. Moteris irgi buvo tos pačios nuomonės, - pavalgius reikia prigulti, o tai galės padaryti tik namuose, ant lovos su mėgstama knyga, todėl greitai pakilo, nusišluosčiusi smakrą nosinaite, su visais atsisveikino galvos linktelėjimu ir nusivedė vyrą prie durų. Kažkoks jis paliegęs, pagalvojo, užmetus akį į vyrą išraiškingų veidų fone. Tik jis vienas nesišypsojo, perpus sulinkęs, sagstėsi švarką ir negrabiai pabučiavo šeimininkės ranką. Ji apkabino šeimininkę, bakstelėjo du kartus į abu žandus ir net nedrįso įsikibti vyrui į parankę.
- Tau kažkas negerai su stuburu, brangusis, reiktų pasitikrinti, - pasakė dama suirzusi. Jis žiūrėjo į žemę ir ėjo paskui žmoną, kuri nieko neklaususi atsisėdo prie vairo ir užvedė variklį.
- Pailsėk, aš tave parvešiu, - nors tiek rūpesčio išspaudė vyrui. Jis labai mėgo vairuoti, bet nedrįso prieštarauti, paklusniai atsisėdo šalimais.
- Ką darytum, jei sužinotum, kad tau liko gyventi viena diena?
Iš kur ji žino apie mano ligą, pagalvojo vyras.
- Norėčiau nuvažiuoti į Nidą.
- Dabar?
- Taip dabar.
Moteris sustabdė automobilį ir jie apsikeitė vietomis. Vyras prie vairo ištiesė nugarą, pakėlė smakrą, akyse pajaunėjo visa dešimčia metų, ir pasuko link perkėlos. Kaip tik stovėjo keltas, po kelių minučių paliksiantis  krantą. Kai pora pasiekė Nidą jau buvo dešimta valanda vakaro. Susirado nedidelį jaukų viešbutuką su kavine, užsisakė vakarienę į lovą. Vyras sušveitė keptą viščiuką, išgėrė litrą alaus, pasimylėjo su žmona ir apsikabinęs užmigo.
Ryte jie nuėjo į T. Manno namelį, paklausė paukščių muzikos, paskaitė laikraštį, vyras gausiai pasituštino ir po pietų jie jau buvo namuose. Iš ryto jis paskambino į polikliniką ir užsirašė pas savo gydytoją. Talonėlio ilgai laukti nereikėjo, nes vienas žmogus tik ką atsisakė.
- Aš sergu vėžiu, gydytoja. Mano viduriai užkietėję, krenta svoris ir slenka plaukai.
-   Gal ir sergate. Greičiausiai taip ir yra, nes visi simptonai atitinka. Atliksime tyrimus ir galutinai įsitikinsime, - ji išrašė krūvą siuntimų tyrimams ir paskyrė pasimatymą po dviejų savaičių.
Vyras tas dvi savaites ramiai miegojo, normaliai maitinosi, netgi per dešimt minučių išsituštindavo kas antrą dieną ir laukė vizito pas gydytoją.
- Jūs buvote teisus, jums vėžys, dar tik antros stadijos, atėjote pačiu laiku. Operuosime kuo greičiau.
Vyrui susiliejo stalas, langas ir seselė. Jis pravirko kaip vaikas:
- Ačiū, gydytoja, taip ir maniau.