Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







„Giduc, Auruc, nuveikit Čižūnuosna krautuvėn, cukraũs uogienei raikia, cik puse maišuka likį, – iš pirkios šaukia baba. – Mislyjau, kad da daug. Nesuprantu, kap tep grait suveja? “
Guliu išsidrėbęs  kitam gale*, kojas užsikėlęs ant pagalvių ir antklodžių krūvos – taip vėsiau. Skaitau „Septynis požemio karalius“. Šiaip turbūt burbtelėčiau, kad karšta, kad pavargęs, juk nuo ankstyvo ryto iki pietų Sosnike mėlyniavom, kad koją skauda ar dar ką, bet kaltė ir baimė būti demaskuotam kaip mat išverčia iš lovos. Juk cukrus ne pats ištirpo. Tai mudu su pusbroliu sugalvojom tapti Smaragdo miesto burtininkais ar bent šiaip kokio nors miesto valdovais. Artimiausias didesnis miestas – Trakai – už gerų trisdešimties kilometrų, be to, ką čia su paprastais mirtingaisiais žmonėmis, ir dar su suaugusiais, pribursi – nesupras. Tad pasirinkome kur kas artimesnį ir tinkamesnio masto objektą – skruzdėlyną. Kuo jums ne miestas?
Eglynėlyje už kapčiaus dunkso smilčių, spyglių ir šapų kupstas. Mums kupstas, o jo gyventojams – kalnas. Milžiniškas daugiabutis su koridorių labirintais. Keliai, vieškeliai, takeliai nuo miesto driekiasi į visas puses, jais bėga, skuba, zuja šimtai, tūkstančiai, gal milijonai gyventojų.
Tačiau kaip tokio milžiniško miesto gyventojus suvaldysi, kokiais burtais, kokiais stebuklais juos nustebinsi ir jų valdovo sostą užimsi? Užkariauti, parodyti savo galią? Skruzdėlyną sugriauti – viens du, bet kas iš to? Be to, ir su smaragdine filosofija nedera. Įsiskverbti ir karjeros laiptais užkopti iki valdovo menės irgi nepavyks (tada maniau, kad karjeros laiptai – tikri laiptai, su turėklais, aikštelėmis atsipūsti, labai aukšti ir statūs, todėl mažai kas jais užkopia iki viršaus) – mes šiek tiek per dideli skruzdėlynui. Belieka viena – papirkti visus miestelėnus, dovanomis laimėti jų meilę ir pagarbą. Panašiai kaip blyškiaveidžiui europiečiui dovanomis nusipirkti indėnų palankumą. Bet stikliniai karoliai, šautuvai ir parakas čia netiko. Užtat iš suaugusiųjų kalbų žinojom, kad skruzdėms cukrus – kaip musėms šūdas – negali atsispirti. Taip pat žinojom, kad jo ant krosnies nemenkas maišas – artipilnė navalačka. Vasarą uogienėms virti.
Ir prasidėjo veiksmas. Su pusbroliu slapta prisipylėm kišenes balto saldaus smėlio ir nudūmėm į mišką. Pradžioj pažėrėm po saują ant paties skruzdėlyno. Kokia sumaištis kilo! Per minutę baltos cukraus dėmės virto tamsiai ruda virduliuojančia mase. Mūsų būsimi pavaldiniai ropštėsi, virto, ropojo vienas per kitą, vienas ant kito, rinko savo judriom rankelėm kiekvieną baltą dulkelę. Po kelių minučių viskas ėmė rimti, patenkinti piliečiai patraukė kas sau, cukraus neliko nuo kruopelės. Neliko ir mūsų valdovystės pojūčio.
Ne, taip nieko nebus. Reikia tvarkos. Iš beržo tošies susisukome piltuvėlius ir per juos tolėliau nuo skruzdėlyno cukrumi ėmėme žymėti takus. Netrukus jais jau žygiavo paklusnių ir dėkingų pavaldinių pulkai: zujo baltais takeliais, ropštėsi per mūsų tyčia pastatytas sienas ir išraustus griovius, kuriuose vandenį atstojo mūsų šlapimas, lindo į pasaldintą kalėjimą – butelį. Štai kada pasijautėme tikrais Smaragdo miesto valdovais, burtininkais, vertais paties Didžiojo Gudvino karūnos. Bet kad valdytum sklandžiai, stebuklas turi tęstis, o saldžiosios atsargos kišenėse greitai seko ir vienam kuriam vis teko bėgti pirkion jų pasipildyti. Paslapčiom, kad nepamatytų baba, kad nenutvertų diedukas. Skruzdžių apetitas baltam stebuklui nemenko, bet šis didenybių žaidimas nusibodo mums patiems. Kas iš tokių pavaldinių, kuriuos turi tik nuolat šerti ir smaginti? Net paglostyti negali – rūgštimi myžčioja bjaurybės. Va, kur stebuklas – ėsti saldžiai, myžti rūgščiai. Tiesa, kaip praktiniu eksperimentu išsiaiškinom, mes ir patys ne menkesni stebukladariai: pasidomėjom savo šlapimo skoniu – sūrus. O juk iš ryto abu tiek uogienės prikirtom. Nors aš turbūt daugiau – mano gal ir saldesnis, ir avietės lyg kiek labiau justi.
Taigi palikome savo, kaip mums atrodė, sočius ir patenkintus pavaldinius ir tam kartui pamiršome gerokai patuštėjusį maišą ant pečiaus. Bet dabar žodis „cukrus“ smogė galingu kaltės kumščiu, tad kaip įkirptas pašokau nuo lovos, kumštelėjau ant gretimos sofos popiečio pogulio melodijas saldžiai parpiantį Aurių, čiupome krautuvės krepšį ir penkrublę ir be jokių atsikalbinėjimų, kas buvo labiau nei neįprasta, iškurnėjome krautuvėn.
Iki Čižiūnų tiesiai – pora kilometrų. Pro Piliuką, Kavolių, Nenartaičių, Lietuvos dragūną Juzulioką. Patys Čižiūnai driekiasi porą kilometrų, įsispraudę tarp Tamašiavos ir Čižiūnų ežerų, bet, ačiū dievui, krautuvė – nuo mūsų pusės, ant kalniuko čia pat už vieškelio.
Kelią į Čižiūnus pažinojome taip gerai kaip savo kiemo takelius: kiekvieną vingį, kiekvieną duobę, kiekvieną akmenį. Juo paprastai kartą per savaitę ėjome į krautuvę, su dieduku veždavome tai javus į malūną, tai paršą į priėmimo punktą, pradžioj su tėveliu, paskui vieni ar net pavieniui traukdavome žvejoti į Čižiūnų ežerą ar tiesiog šiaip maldavomės dviračiais. Pakeliui nebuvo nė vieno didesnio medžio, į kurį nebūtume buvę įsiropštę, nė vienos sodybos, kurios obuolių nebūtume ragavę, nė vieno šuns, kurio nebūtume paerzinę, nė vienos kūdros, kurioje nebūtume grumstais bombardavę varlių.
Šįsyk tiek šunes, tiek varlės galėjo būti ramūs. Pasilenktyniaudami dūmėme keliu savo nuodėmės numaldyti. Bet skruzdžių dievas nusprendė iš mūsų pasišaipyti. Ant krautuvės durų prismeigtas trimis knopkėmis bolavo lapas su riebiai ranka išraitytu nuosprendžiu „Išvažiavau į Trakus prekių“. Žinojome, kad tai gali reikšti ir „Atidarysiu vakare“ ir „Dirbsiu rytoj“. Prie durų mindžikavo kelios moterėlės, matyt, iki parduotuvės sukorusios nemenką kelią ir pasiryžusios laukti gal net iki ryto – ką čia ir taip skaudančias kojas dusyk varginsi. „Pfff, – paniekinamai prunkštelėjom. – Bobos! “ Neturi ką veikti, tai ir renkasi prie parduotuvės papletkinti. O mes – žmonės užimti, mūsų laukia meškerės, iš karklo išsilenkti indėniški lankai, kluono šalinėje pradėta rausti požeminė, atsiprašau, pošieninė, būstenkė ir dar daugybė svarbių darbų. Antra vertus, visa tai – namie ir niekur nepabėgs. Jei pasirodysim iki vakarienės, dar gali užkrauti kokio darbo, pavyzdžiui, skinti serbentus. Fui, nuobodybė. Taigi namo nėra ko skubėti. Nusprendėme eiti aplink per mišką, pro Vaizbūniškes Duobių kalno link. Kelias ne taip gerai pažįstamas, bet kur čia pasiklysi – viskas aplink sava. Ir gera proga išsityrinėti naujus plotus. Svarbu ant Ūsuriukų neužsirauti, o tai vėl kils peštynės, gresiančios gal ilgalaikiu žvejybos embargu ar dviračių įkalinimo termino pratęsimu (vargšai dvirãčiai žirgai po paskutinių peštynių dar neatliko visos bausmės už mudu). Be to, mes tik dviese, o jų net aštuoni, niekada nežinai, keliese išnirs iš krūmų priešais. Kas, kad menkesni, bet skaičiumi ir dar savoje teritorijoje mus tikrai sutaršytų. Todėl pradžioje kiek paėję Ūbiškių keliu, už Venckutonio išsukome į mišką. Grybų per tokią sausrą tikėtis neverta, bet pavėsyje bent jau vėsiau. Ir ką nors įdomesnio aptikti galima. Tiesa, miškas tik džiaugėsi mišku vadinamas:  daugiausia alksniai, lazdynai, blindės, viena kita virš alksnių iškilusi eglė. Bet gerai, kad nereikėjo brautis per krūmynus, o ir dilgėlių beveik nebuvo – saldu būtų trumpom klešnėm ir rankovėm.
Pradžioj pėdinom šernų išmintu takeliu. Po poros šimtų metrų takelis įsirėmė į giloką griovą. Ji rangėsi mums tinkama kryptimi, ir mudu, kiek padvejoję, pasigąsdinę, ar nesislepia griovoje kokia angis, nusileidome apačion. Rudenį ir pavasarį jote turbūt telkšo vanduo – dugnas buvo storai nuklotas supuvusiais pernykščiais lapais, – bet dabar eiti buvo tikras gėris – tarsi žengtum persišku kilimu kalifo rūmuose. Tada persiškų kilimų, žinoma, nebuvome matę, vien tik šiurkščią Lentvario produkciją, bet kas gi nebuvo skaitęs „Tūkstančio ir vienos nakties“! Žengėme oriai, kaip vyresnis aš priekyje, persimetęs per petį krautuvės krepšį, pusbrolis šone kiek atsilikęs – viziriui nedera lenkti savo valdovo.
Griova išvedė į miško pakraštį. Keista, vietos nepažinome. Tolumoje matėsi Duobių kalnas, ant jo – didysis ąžuolas, iš kurio matyti net didžiuoju vieškeliu dulkančios palutarkos**, bet nė vienas neprisiminėme, kad šiapus kalno būtume matę kaimą. Apskritai negalėjome prisiminti, kas čia turėtų būti. Krūmynai, miškas, gal  kolūkio laukai? Pasirodo, ne. Dabar prieš mūsų akis už pievelės plytėjo nedidelis kaimas. Negi pražiūrėjome visą kaimą? Ne tik kad nebuvome jo matę, bet ir neprisiminėme, kad suaugusieji kada būtų apie jį kalbėję. Žinojome Mackanciškes, Niociūnus, Budzilius, net Bijūnus ir Škielietus, iki kurių geras kelio gabalas, o kad čia pat už Duobių kalno kaimas – ne. Net nuoskauda dilgtelėjo – suaugusieji nuo mūsų nuslėpė kaimą!
Per vidurį kaimo kiek įstrižai nuo mūsų ėjo tiesus platus kelias. Abipus jo beveik simetriškai stovėjo paprastos rąstinės trobos. Visai kaip mūsiškė. Suskaičiavome šešias sodybas. Prieš kiekvieną namą – nedidelis švarus kiemelis, juose – šulinių rentiniai su svirtimis. Tokių apylinkėse – vos viena kita. – Seniena. Kai kuriuose kiemuose dunksojo nedidelės trobelės. „Svirnai“, – žinovo tonu paaiškinau (mat pernai su klase lankėmės Rumšiškėse). Daugiau trobesių slėpėsi už gyvenamųjų namų – kluonai, tvartai, atokiai pašlaitėje – dūminė pirtis. Keista, bet nesimatė nė vieno šiferinio stogo. Visos trobos dengtos gontais, ūkio trobesiai daugiausia šiaudais. O aš maniau, kad mūsų kluonas buvo paskutinis pastatas šiaudiniu stogu visoje apylinkėje. Iki pernai, kai diedukas su Broniumi jį perdengė gontais. Kolūkio pirmininko nurodymu. Esą, negražu, nepažangu, neduokdie dar kas iš raikomo važiuodamas žvejoti pamatys. Gėda ant viso rajono. Pažadėjo šiferio. Bet taip ir nedavė.
Už ūkinių trobesių vešėjo sodai. Šen bei ten žolę ramiai rupšnojo karvės su veršiukais. Prie vieno kluono stovėjo dviem arkliais pakinkytas šieninis vežimas – važiuos šieno. – Liurbiai, mes jau kadai savo suėmėm, juk jau dvi savaites nė lašelio lietaus. – Kai kur po kiemą goglinėjo vištos, sodželkose kuo karščio leisgyvės kaip pliauskos plūduriavo žąsys. Matėme ir kelis šunis – drybsojo šešėlyje tingūs, apleipę nuo kaitros, neišgalėdami net uodegom vizginti. Žmonių nesimatė. – Ilsisi pirkiose. Juk pats karštymetis. Jei ne baltu cukrumi grįstas kelias į stebuklų miestą, būtume ir mes sau tysoję kitame gale ir muses ant lubų skaičiavę. Nors ne, geriau pirkioje – vėsiau. Tik musių daugiau. Kai prisimerki, kad matytum tik šešėlius, ir įsiklausai, gali įsivaizduoti, kad sėdi karinio aerodromo vadavietėje ir stebi dešimtis danguje manevruojančių lėktuvų. Štai vienas sminga žemyn ir prazvimbia pro pat ausį. Ne, nutūpia! Tekšt, vienu skrajūnu mažiau. Bet kiti raižo padangę visomis kryptimis ir zyzia zyzia. 
O čia jokio garso. Keista, tarsi ne į kaimą žiūrėtume, o į kaimo paveikslą. Labiausiai mūsų akis jame traukė sodrus vyšnių raudonis. – Kitapus pievos, sodo pakrašty, augo dvi vyšnios, kaip bulvės koloradais aplipusios ryškiai raudonomis uogomis. Persisvėrusios per žardinių tvorą tiesė į mus rankas pilnomis saldžiarūgščių pagundų rieškučiomis – akšekit, imkit, vaišinkitės. Negi gręšies nuo gero, kuris pats prašosi paimamas?! Susižvalgėm su pusbroliu ir abu patenkinti nusišiepėm. Kas sakė, kad tai svetimas sodas? Apylinkėje svetimų sodų mums nebuvo. Buvo patogūs – kuriuose galėjome šeimininkauti nepastebėti, netrukdomi, ir nepatogūs – kurių šeimininkų reikėjo saugotis. Šis atrodė patogus – vyšnios atokiai nuo trobos, užstotos kuplių obelų, atsitraukimo kelias irgi aiškus. Tad pirmyn, į stebuklų miestą!
Nukūrėme per pievą. Keista, pievos – tik siauras ruoželis, bet bėgome minutę, dvi, tris, jau pradėjom stigti kvapo, perėjome į sparčią žinginę, bet prie saldžiosios pagundos nė kiek nepriartėjome. Priešingai, atrodė, kad vyšnios, sodas, visas kaimas nuo mūsų tolsta su kiekvienu žingsniu. Tarsi eitume ne prie jo, o nuo jo. „Itištvairas“, – susikeikiau kaip diedukas. – Aure, jis nuo mūsų bėga. Gaudom! “ Vėl pasileidome bėgte. Dabar jau kaimui pavymui. Bet kuo greičiau bėgome, tuo kaimas greičiau nuo mūsų tolo. Jau namai ir sodai susiliejo į žalią dėmę prie horizonto, jau tik kaip teniso kamuoliukas, kaip taškelis ir šmaukšt – kaimas išnyko, o mes vos gaudydami kvapą griuvome pasliki į žolę. Atsikvėpavom. Apsidairėm. Gulėjome po didžiuoju Duobių kalno ąžuolu. Aplink zvimbė bitės ir zyliai, tolumoje kimiai amsėjo šuo. „Piliukienės Vienakis“, – spėjo Aurius. „Arba Genuko Drulia“, – paabejojau. „Arba“, – nesiginčijo. Per pliką jo blauzdą ropojo skruzdėlė. Suspaudusi priekinėm kojytėm ir ištiesusi prieš save ji nešėsi balto cukraus kruopelę.


EPILOGAS

Sutarėm šio nuotykio niekam nepasakoti – manėm, išjuoks.
Vieną dieną – nuo to įvykio buvo praėjusios kokios trys savaitės – vartėme ant Duobių kalno atolą. Grėbliu darbuotis čia lengva, ne taip kaip kultūrinėj pievoj. Žolė čia reta, bet užtat kokia maistinga! – Vienos vaistažolės: šlamučiai, jonažolės, raktažolės, lakišiai, dobiliukai.
„Niekai šienelis***“, – patrynęs tarp delnų gniūžtę šieno patenkintas suniurnėjo diedukas.
Baigę susėdome ant kalno keteros prie bulvių duobės. Diedukas prisidegė cigaretę, paptelėjo, išleido dūmą, kitos rankos pirštais užgesino degtuką ir atsargiai įkišo atgal į dėžutę. Rūkė, stebeilijosi į tolį ir tylėjo. Mes nerūkėm, stebeilijomės į tolį ir irgi tylėjom.
Staiga diedukas prabilo:
– Vienų rozų štai ty, – mostelėjo ranka Aukštadvario link, – buvau radįs kaimų. Šašias trobas.
Mudu su Aurium suklusom. Kažkokia dvasia pakuždėjo, kad geriau reikia paklausyti, pasigirti visada suspėsim.
– Ajau tadu iš Čižūnų, cukraũs pas žydų nusipirkįs. Dar pas senį Ramanauckų užsukau. Nu, išmetem pa burnely. Diena buva karšta, ciesiog šucina, ne tep kap šiundziej. Tai nusprendziau par miškų pa ciesiai paraic. Inajau tokion griovon, lapai pa kojam kap kilimas kokis. Va ty kažkur išajau iš miška, – parodė ranka, – a prieš mani už pievelas – kaimas. Mislijau, musėt paklydau, samagonas kiton pusen apgrąže. Nu, ainu klausc kelia. Kaimi žmonių nematyc, sakau, pirkiosna nuog šuta pasikavoji. Užaisiu vidun, paklausiu. Aš arcyn, kaimas – tolyn. I kuo toliau ainu, tuo kaimas graiciau nuo mani bėga. Aš jau nat riscela pasilaidau, ale kaima nepavijau – tola tola ir visai išnyka. Cik žūriu, va cia, ant Duobių kalna po ųžuolu stoviu.
Tadu prisiminiau, kad kadaisi man tata bajina apie cūdnų kaimų. Ne vienas žmogus jį matįs, norėjįs užaic, ale tep niekam i nepavyka. Nu, i kap tu jin užaisi, jei jis – cik maliavonė?! Saka, kadaisi tų kaimų maliorius iš Italijas numaliavoja pona Adinciaus užsakymu. Nu, ta, kuris už vienų bucinį Krunia ažarų nusipirkįs. Skūpas buvįs kap žydas. I su pričiūdais. Maliorių iš pacios Italijas, iš kakios tai ty Vinagrėcijas parsikvietįs. „Numaliavok, – saka, man tokį paveikslų, kad galėtau ant sienas pasikabyc, žūrėc ing jį i kap pro langų cikrų vaizdų matyc. “ Tas ir numaliavojįs, kad visi Adinciaus kaimynai atsistebėc negalėjį. Cikras cūdas! Paveiksli buva kaimas – šašias sodybas, vešlūs sodai, juosna karves su veršukais ganasi, vištas pa kiemų kapstinėja, žųsys sodzelkoj plūdurauna. Nu, visai kap cikras kaimas. Cik nė viena žmogaus.
I pats Adincius ing jį žūrėdamas cik aikčioja. Ale dar garsiau aiktelėja, kai užsieninis maliorius kainų pasake, – tūkstancis čirvoncų! Tadu galėjai penkis cikrus kaimus už ciek nupirkc. Derėja, lyga, ale tep i nesulyga. Tadu Adincius pagrase paveikslu atimc i da maliorių prikulc. Tai maliorius nakciu pasėmįs paveikslų ir pabėgįs. Adincius kap užmate, ant arklia šoka i davai vycis. Saka, prie mūsų Duobių kalna privijįs i maliorių šobli užmušįs. Ale paveiksla neradįs. Siunte prievaizdų paveiksla ieškoc. Nerada. Siunte daugiau žmonių. Nerada. Dinga maliavonė su visu kaimu.
Nuo tadu kartas nuo karta vis kas nor tų kaimų pamata. Su visom trobom, sodais, karvem, sunim i vištam. Cik be žmonių, ba žmonių maliorius i nenumaliavojis.
Va ty, anapus ųžuola, slanuky. Galec, ty maliorius sava paveikslu ir užkasįs.
Macyc macydava, a cik kai mėgydava aic arcyn, kaimas pabėgdavįs. I niekam neteka ta kaima dusyk atrasc. Vienųroz pasidziaugei i gana.
Diedukas nutilo. Tylėjom ir mes. Sėdėjom, klausėmės lapų šiurenimo ir tikriausiai visi mąstėm apie tą patį: apie persišką lapų kilimą, raudoniu sprogstančias vyšnias, bėgantį kaimą, stebuklus, skruzdėles ir cukrų.

______________

* kitas galas – dviejų galų trobos gerasis, svečių, galas; gyvenamasis galas vadinamas „pirkia“ arba „šitas galas“
** palutarka – nedidelis pokarinis sunkvežimis; kai kur vėliau taip vadino ir kitus nedidelius GAZ sunkvežimius
*** niekai – dzūkiškai „neprastas, geras“
2014-10-25 14:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-11-11 11:56
sesė_mėta
Hm, man užkliuvo pasakotojas. Panašu, kad pasakoja suaugęs, ne vaikas (ypač iš tokių sakinių kaip šis"tada maniau, kad karjeros laiptai – tikri laiptai, su turėklais, aikštelėmis atsipūsti, labai aukšti ir statūs, todėl mažai kas jais užkopia iki viršaus"). Dėl to dingsta dalis subtilumo, norėtųsi tą pačią istoriją išgirsti vaiko lūpomis, o jei jau ne vaiko, tai tada trečio asmens pasakotojo. Nes jei įsivaizduotume, kad pasakoja suaugęs savo vaikystės istoriją tai per daug detalių atsimena. Pvz, kad ir  čia: "pasidomėjom savo šlapimo skoniu – sūrus. O juk iš ryto abu tiek uogienės prikirtom. Nors aš turbūt daugiau – mano gal ir saldesnis, ir avietės lyg kiek labiau justi". Prisiminti dar ir tai kad labiau jautėsi avietės?
Bet šiaip, istorija įdomi, susiskaito maloniai ir šaldžiai kaip tas cukrus, kalba graži. Daugiau neturiu prie ko prikibt.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą