Širdžių likimas

Bėgti. Mano galvoje skamba tik vienas žodis - bėgti. Bėgti kol pasieksiu finišą, ir tai jau visai arti. Jau matau kaip pagerinu savo rekordą ir savo liemeniu pajaučiu silpną juostą, kuri suplyšta žengus dar vieną žingsnį. Minia    ploja, skanduoja mano vardą iš visų jėgų žinodami, kad ryt ryte jiems skaudės gerkles, bet nesvarbu, juk buvo verta. Na štai, tai mano akimirka, dar porą žingsnių ir aš jau pergalėje. Mano kvėpavimas ir širdies ritmas padažnėja dvigubai, veide išsipliekia didžiausia šypsena, o rankos tiesiog pažios kylą į viršų, bet .., bet.., iš kur šitas pypsėjimas? Toks erzinantis. Kodėl jis nesiliauja?
Taip, žinoma, tai tik buvo sapnas. Mintyse tiesiog keikiu nelemtą žadintuvą, kad išvaikė mano pergalę sapnų šalyje. 6: 15 labai ankstyvas rytas vasaros dieną, bet žinau, kad po 5 minučių į mano kambarį įlėks mažas Ši-cu šuniukas ir reikalaus dėmesio ir išvedimo į lauką. Pradedu įsiklausyti, girdžiu kaip laiptais atskuba mažas kūlverstukas ir bum, jis jau ant mano lovos ir tiesiu taikiniu lekia link mano veido. Jo tamsios akutės tiesiog žiba, nes žino, kad tuoj tuoj į savo mažiukus dantukus paims maža rožinį kamuoliuką, su kuriuo bandys mane erzinti, lyg jis pats savo noru man jį atiduotų. Neiškentęs kada atsisėsiu jis pradeda savo cypiu balseliu loti, lyg sakytų „labas rytas tingine, noriu pažaisti“.
-  Labas rytas ir tau Būbū, - atsakau jam į jo lojimą ir paimu tą mažą kūlverstuką ant rankų.
- Ella, širdele, labas rytas, norėjau, kad tu ilgiau pamiegotum, bet Būbū su manimi į  lauką nėjo, jis net pakavojo savo pavadėlį savo pavadėlį, tikrai užsispyręs šuo, bet juk tu žinai ką tai reiškia, - staiga iš nežinia kur atsiradus prabilo mama.
- Labas rytas ir tau mam, taip tai reiškia labai ilgą pasivaikščiojimą, - nusijuokus pasakiau ir išlipus iš lovos pradėjau raivytis kaip katė.  Būbū nušokęs nuo lovos pradėjo bėgioti ir gaudyt savo uodegą. 
- Ella, paklausyk, norėčiau su tavim pasišnekėti, - atėjus į mano kambarį prašneko mama. Staiga sunerimau, nes iš linksmo mamos veido liko tik susirūpinimo raukšlės. Atsisėdau ant lovos ir įsižiūrėjau į mamą, stengiausi pastebėti bent mažiausią smulkmenėlę, kuri man galėtų pasakyti kodėl mama susirūpinusi. Tik deja nieko nieko neįprasto nepamačiau. Tos pačios žalios akys, blondiniški banguoti plaukai ir kažkur įsimetę šviesių beveik žilų sruogelių, kurios tikrai ją puošia. Švelnus makiažas pabrėžiantis jos natūralų grožį ir klasikinio stiliaus kostiumėlis. Tuo ji ir skiriasi nuo kitų savo bendradarbių. Ją puošia jos natūralumas, o ne kosmetikos pilna rankinė. Deja aš visiškai nepanaši į savo mamą, aš atsigimiau į savo tėvą, kuris mus paliko kai man buvo treji. Dar vis kiekvienais metais gaunu gimtadienio atviruką ir kalnus dovanų, kurias net nepažiūrėjus išmetu lauk. Man nereikia jo dovanų, man reikia jo, jo apkabinimų ir tėviško rūpinimosi dėl vaikinų, aiškinimosi kas jie tokie ir nepritarimų dėl jų, tikriausiai todėl aš dar neturiu vaikino, nes neturiu tėvo. Man reikia, kad jis vis tiek vadintų mane maža mergaite, nors man ir septyniolika. Pagal  mano draugę Klaja su kuria susipažinau ketverių ir draugauju iki šiol mano tėvas buvo ar net yra iš ties seksualus, ta galima suprasti vien pasižiūrėjus į mane. Bet aš visada ginčijuosi su šia nuomone, nenoriu apie savo tėvą išgirsti kažką gero, nors žinau, kad tai tiesa. Žiūrėdama į save veidrodyje matau tamsiai rudas akis, kurias rėmina ilgos juodos blakstienos, švelniai įdegusią odą, ilgus tamsiai rudus plaukus, kurie yra švelniai pasibangavę. Nesu nei laba, nei žema, tik galbūt per liesa, bent jau kitų nuomone. Ir turiu labai gražią šypseną, štai ką paveldėjau iš mamos, tik gražią šypseną ir tuo džiaugiuosi, nes ji išties labai graži.
- Mam, kas atsitiko? – jau ir aš susirūpinusi paklausiau.
- Ella, mane visai vasarai siunčia į Japoniją, sutvarkyti tam tikrų reikalų ir pasirašyti naujų sutarčių, kurios mūsų įmonei labai padėtų.
- Bet kodėl jie būtinai turi siųsti tave? Kodėl negali į Japoniją siųsti kažko kito? Juk tai taip toli ir dar visai vasarai?
- Žinau, kad tai labai ilgai, bet tai atsakinga užduotis, ją patikėjo man, bandžiau siūlyti kažką kitą bet jie atsisakė klausytis kitos mano nuomonės išskyrus mano sutikimą. Ella, nepyk, negaliu atsisakyti, bet jei tu nenori likti čia, galėtum nuvykti pas tetą Mają.
- Ne, mam, aš lieku čia, nenoriu būti atskirta nuo savo draugų, pažadėk, kad saugosiesi, gerai?
- Žinoma, kad saugosiesiu, bet tu tą patį turi pažadėti ir man, sutariam?
- Taip mam, sutariam, kada išvyksti?
- Ryt ryte, - giliai atsidusus atsakė ji.
- Per greit, - atsakiau aš ir apsikabinau mamą, - tikrai per greit.