Atstumtieji 2

Buvo vėlus antradienio vakaras. Gatvės tuščios tik vėjas švilpavo, kas tokį vakarą ateis į barą? Kurio medines duris netrukus pravėriau. Suskambėjo varpelis. Kai kurie buvo užmigę ant stalų, kiti šnekučiavosi. Grojo atsitiktinė muzika. Atmosfera buvo rami, apsvaigusi.
Prie staliuko sėdėjo dvi merginos. Nusipirkau butelį alaus ir paklausiau ar nesutrukdysiu. Net jei būčiau Mikutavičius, turbūt daugelis merginų pasakytų, kad sutrukdyčiau. Todėl pamatęs jų reakciją ėmiausi įžūlesnio vaidmens ir pats atsakinėjau į savo užduotus klausimus. Po to pradėjau juokauti ir jos garsiai kvatojo. Alus maišėsi su kraujyje esančiais hormonas ir po kurio laiko visai pamiršau kas esu.
- Kas tu toks esi? - paklausė viena iš merginų.
- Geras klausimas, bet ir pats nežinau, - tada išėjau į lauką parūkyt.
Užsirūkęs atsitokėjau, jog iš tikro nežinau kas esu. Daugybę išgėrusių žmonių pamiršta kas jie. Bet šis klausimas mane kankino ir esant blaivam.
Atplėšiau baro duris, nuėjau pasiėmiau dar alaus. Priėjau prie tos pačios merginos, vėl garsiai juokiamės. Ėjo vienas bokalas po kito. Prisidegiau cigaretę. Vėl stoviu ir galvoju kas toks esu. Bet niekaip negaliu suvokti. Nusviedžiau cigaretę. Grįžau į vidų, pasiėmiau dar alaus ir atsisėdau prie atokaus suolelio.
- Ko taip sėdi vienas? – paklausė mergina.
- Galvoju...
- Po valandos vėl išėjau parūkyti. Grįžęs nusipirkau dar alaus. Ir dar. Ir dar. Ir vėl išėjau parūkyt. Ir vėl išgėriau alaus. Vėl parūkiau. Vėl išgėriau. Galiausiai prašvito. Barmenas liepė visiems išeiti – baras užsidaro. Apsirengiau, išėjau į lauką, parūkiau. Tai kas gi toks esu, niekaip neaišku. Numečiau nuorūką, nuėjau namo taip ir nesužinojęs kas esu. Ir alus čia buvo bejėgis.
Atsikėlęs iš pat ryto nuėjau nusiprausti po šaltu dušu. Pabudau su tuo pačiu klausimu, kuris mane kamavo jau keletas metų. Įlipęs į dušą ir atsukęs vandenį piktai surėkiau, bet vandens neužsukau, sukandęs dantis baigiau praustis. Galop užsimečiau striukę ir išėjau iš namų.
Tai koks gi atsakymas. Priartėjau prie bažnyčios. Prie vartų stovėjo kunigas. Priešais mane ėjo moteris su vaiku, šventikas pasilabino su jais ir įėjo į pastatą. Teks palaukti. Užėjęs vidun pagal taisykles nusižegnojau ir paėjęs atsisėdau ant suolo šalia zakristijos. Visuomet nervinausi prieš pokalbį. Jutau viduje siaučiantį nerimą, bet po truputį smilkalų kvapas nuramino. Laukiau kokias dvidešimt minučių, kaip obuolys ant palangės kol prinoks. Juk esu bažnyčioje - įgaliotoje tiesos autoriteto glėbyje. Nežinau, kodėl bet šiandien mintyse buvo ironijos. Tai tarsi šiokia tokia gynyba prieš užvaldžiusį pasyvumą. Netrukus iš zakristijos išėjo vaikas su mama, kuri palinksėjo galva ir nusišypsojo sujudindama lūpom.
- Sveiki, kunige.
- Sveikas, užeik. Na ką pasakysi?
- Nieko. Ieškau tiesos.
- Ar jau apsisprendei stoti į kunigystę, ar vienuolyste, ar būsi šeimos žmogus?
- Aš filosofas, nekiškit savo stereotipų.
- Na tuomet lik sveikas. Tau daugiau nėra ką čia veikti, daugiau čia nevaikščiok.
- Na ir apsišik galvą, - išdidžiai atsakiau ir trenkęs durimis išėjau. Bet tik išėjus į lauką pyktis nuslūgo, išdidumas taip pat. Į galvą pasibeldė mintis: kunigas negali atskleisti tiesos. Jis institucijos darbuotojas. Jis reguliuoja kaip elgtis ir ką daryti žmonėms, kurie nesugeba patys už save nuspręsti.
Staiga pravažiavęs automobilis aptaškė mane. Per akimirką pakėlęs akmenį nuo žemės sviedžiau į galinį langą. Pasigirdo stiklo dūžis. Iš mašinos išlipo du stambūs vyriškiai. Vienas davė smūgį, po to kitas ir jau gulėjau prie bažnyčios vartų.
Atsibudau po kelių minučių su skaudančia galva. Norėjau tik greičiau grįžti namo. Apsižiūrėjau, kad neturiu nė rakto, nė piniginės, nė telefono. Taip sutapo, kad gavau smūgį į galvą, kai supratau, jog kunigas ir bažnyčia neduos atsakymų į klausimus. Netrukus prisiartino kunigas:
- Mačiau, kaip viskas nutiko. Tave saugo, galėjo baigtis ir blogiau, - jis kalbėjo maloniu, gražiu balsu. Būtent tuo metu, kai man buvo sunku. Jam beveik pavyko mane įtikinti, kad gyvenu bihevioristo vardu Dievas laboratorijoje, kuris pamatęs mano nepagarbą suorganizavo bausmę.
- Eik šalini, šėtono išpera! – manyje sukilo dar didesnis pyktis, įtūžis. Stojausi ant kojų ir nuėjau link stotelės. Nebenorėjau gyventi, koks tikslas būti tokiame pasaulyje, kuriame visi tavimi nori pasinaudoti. Kuriame tu reikalingas tik tam, kad patenkinti kitų norus.
Pradėjau ryžtingai eiti link stotelės. Pro žmonių minią prasibroviau ir įlipau į autobusą. Važiavau kažkur, nežinojau kur. Nieko aplink nemačiau ir negirdėjau. Vienoje iš stotelių kojos atsistojo pačios ir išlipo iš autobuso.
Aplink šlamėjo medžių lapai. Lijo lietus. Pamačiau takelį vedantį į miško gilumą, juo ir nuėjau. Priėjęs prie medžio, iš kuprinės išsitraukiau kimono diržą ir pakabinau ant šakos. Ant lūpų pajutau sūrų skonį. Nenorėjau mirti, norėjau gyventi, bet ne tokia pasaulyje. Priešinausi visa jėga išnykti pilkoje masėje. Bet jutau, kad kuo toliau, tuo labiau ta masė traukė į save, o aš vis silpau... Vis mažiau ką galėjau padaryti.
Pasistiebęs surišau kilpą ir įkišau pro ją savo galvą. Atpalaiduodamas kojas kritau ant kelių. Tarsi simboliškai buvau parklupdytas paties gyvenimo. Diržas buvo stiprus, akyse po truputį temo, darėsi vis ramiau ir ramiau.
Pajutau kaip lengvai iš lėto krentu ant samanų, o pro akies kraštelį medžiai matėsi šonu. Šiek tiek mirktelėjau. Ant žemės pamačiau dvi kanopas. Pradėjau jausti žemės kvapą, jutau kaip lašai krenta ant veido. Jutau šaltį visame kūne, rūbai buvo kiaurai permirkę. Apžėlusios plaukais juodos rankos tvirtai suėmė ir pasodino prie medžio.
Jis buvo apsirengęs juodu paltu. Rankos buvo plaukuotos ir priminė beždžionės. Visa galva buvo ožio. Stovėjo ant dviejų kojų. Atrodė, jog kažkas užsidėjęs tikrovišką ožio kaukę.
- Nepažįsti manęs? – jo balsas buvo kaip užkimusio žmogaus. Skardus, bet žemas.
Ši būtybė kėlė baimę. Paskui nuo jo gyvuliško kūno jautėsi šiluma. Jo venomis teka šiltas kraujas. Tai kėlė nuostabą ir susidomėjimą. Panašų pojūtį sukeltų kalbantis šuo.
- Pirmą kartą tave matau.
- Ar pameni kai per naujuosius metus iškėlęs rankas į dangų sakei, jog tarnausi man? Ar žinojai ką kvietei? Ar supratai, kam ištikimybė žadėjai?
- Atsimenu, tuos naujuosius metus, kai šventėme su klasiokais. Kai prisigėręs ir apimtas gyvuliškos laisvės iškėlęs rankas į žvaigždėtą dangų sušukau tai.
- Tai buvo šūksnis jaunystės veržlumui, gyvenimo džiaugsmui, gyvenimo jėgai tekančiai tavo krauju. Jutau kaip jo balse skamba tūkstantmečių patirtis. Kaip savo kanopomis jis yra užlipęs į tamsiausius kalnus ir niekas jo nesustabdė.
- Iš kur tu atsiradai?
- Aš kadaise buvau išvarytas iš kaimenės. Už tai, kad nėjau kartu su visa banda. Buvau pasmerktas amžinai klajoti. Ir šis prakeiksmas, dabar, po tūkstančių metų, virto palaiminimu visai žmonijai. Eik ir išsivaduok iš to kas nesi, tapk laisvas. Laiminu tave.