Šalyje Savęsp

Nežinau,
kas tiek daug
akmenų akmenėlių primėtė
į protą, į siela, į širdį,
kad, regis, paminklą galėčiau statyti.
Negi skaudėjo kada?
Negi kalbėjau, kad jie
į nedraugus rodo?
Norėčiau pakviesti į balių visus
adresais išbarstytus — 
žydi gėlės prie jų,
akmenų akmenėlių
ir plaukia šaltinių vanduo,
panardindamas aukštą padangę,
esą, pažiūrėkit –
ir žemėje kaip danguje.

Keistenybių savim išnešiota daugybė.
Bent jau man patikėti lengviau,
jog reikėję dar kartą užgimti,
kad iš naujo pajausčiau
ką prieš tūkstančius metų jaučiau.

Abejoti netenka, kas tikra, kas — ne,
nes po nuojautas vaikšto daugybė keistumų,
atkliedėjusių gidais pabūti
šaly šalelėje mano Savęsp.