Auka

tavo moteris aukotų tau krūtis
atiduotų lyg du sudžiūvusius kepalus duonos
alkstančio rankoms
imtum ir laužytum
nes dykai
nes badas
nes kekšė
keltumeis ir tyliai niūnuodamas eitum per griūvantį miestą
gatvėmis be vaikų, šunų ir aido
ir parkuose nebūtų suolelių benamių miegui
eitum tolyn ir žiūrėtum į batus
arba dangų
neįstengdamas uždegt cigaretės
ir paukščiai skraidytų žemai kaip prieš lietų
norėtum negrįžt į namus
kur tik lova ir stalas
duona ir krūtys
kur niekas neturi pridegt
ar paskolint net virvės
grąžintum, bet kažkaip nejauku po tiek metų
jau susivėlinta
eitum kiaurai pro cementą, dažus, prakaitą,
medžiagą, svetimus kūnus
savo gyvenimą nuo krūties lig krūties
ir dainuotum tu garsiai
balandžiams nuspirdamas butelį
keiktum, nes lyja, nes reikia, o nieko nenori
nes nieko negausi, tik
duoną ir krūtis
eitum į šlapimu trenkiantį barą
ir barmenas vaišintų, nes
ko toks liūdnas, ko nelaimingas
šunsnuki, kalės vaike