Aitvarai

Vijokliai kariasi
ant stogų, sienų
ir gulasi aitvarai
lyg paveikslai
lyg motinos drobulės
ir žydi namai, medžiai
šerkšnu pasipuošę,
o į šakas saulė nusileidžia
ir sugrįžta žmonės
į namus, į svirnus
ir saulė primena,
prisimena
kviečius, svečius,
ir kriaušes, obuolius,
ir jausmus
pačius gražiausius
ir sapnus
kaip obuoliai
sunokusius,
kuriuos sapnavom
ant Rambyno kalno
ir ten mačiau
šarmotas obelis,
klevus ir ąžuolus
ir pasikinkęs 
arklioką
visą naktį
girdėjau
kaip lietus kliokia,
ir atsikėlęs,
atsidusęs giliai
ilgai laukiau,
delsiau
kol sustings
keliai.

O vaisiai, lapai
nelauktai nukrito
ir kas liks
iš tų juodų miltų?
Ir plaikstos 
užuolaidos rudos,
ir kojinės pilkos
ir miega šernai, barsukai,
o žmonės žaidžia
su voverėmis
su vaisių, gilių kraitelėm,
o dangus
mėlynas, mėlynas
ir pakvipę
užuominom, grybais
atauga sparnai,
sapnai
vaisiais,
riešutais mintantiems,
kurie, užuominom minta
ir suryja kaip žąsinai
naujai gimusias mintis
bet ir jiems, atauga
nagai, ragai,
o avis  kerpa
žvalios kirpėjos
ir aš, prisimenu
ką buvau pamiršęs,
ką buvau
pažadėjęs -
ir vakare
iš namų išėjęs –
sugrįžau
lazda pasiramsčiuodamas
ir užmigau
prisiminęs
tuos klaikius sapnus
kuriuos išaušus
kaip aitvarus
paleidau.