Miestas paviliojo (17)

Grįžo Pranutė tik po Kalėdų. Motinai buvo infarktas, bet pagelbėjo vietinis daktaras. Jis dvi dienas ir naktis budėjo prie ligonės, nesitraukė nuo jos ir kartas nuo karto, kol nepraėjo skausmai kairiame šone, leido vaistus. Praėjus dar porai dienų, kai moteriškė jau galėjo atsisėsti, pradėjo valgyti ir nebegrėsė jos gyvybei pavojus, palikusi tėvui pinigų, Pranutė su broliu grįžo į Kauną.
– Na, kaip jūs čia be manęs? Turbūt labai pavargot? Žinojau, kad bus nelengva, bet anksčiau grįžti negalėjau. Laukiau kol pagerės mamos sveikata, – lyg teisinosi Pranutė Simonai.
– Kas gi jai buvo? – pasidomėjo ši.
– Infarktas. Bet, ačiū daktarui, išgelbėjo. Sakė, kad laiku jį pakvietėm.
– Na, apsilankei, pabuvai, pasimatei, mama pasveiko ir, dėkui Dievui, viskas baigėsi laimingai. O mes čia visai nesunkiai išsivertėm. Nuo ketvirtadienio beveik visai nebuvo žmonių. Tas prieššventines dienas prieš Kūčias visi stengėsi praleisti su šeimomis namuose. Manau, kad ir per šią savaitę svečių daug neturėsim. Didysis tarpušventis, čia pat Nauji metai. Tik po Trijų karalių prasidės įprastas judėjimas.
– Ir gerai. Truputį atsipūsim, – nenusiminė Pranutė, – mums irgi reikia švęsti. Ar ne? Sakau, šią savaitę gal išvis neatsidaryti?
– Žinoma, – pritarė Simona, – pasiimsim šventinių atostogų. O kas girdėti mūsų namuose? – prisiminė ji, – gal girdėjai ką šnekant? Nežinau ar sveikas tėtis, Valentas?
– Ne, nieko nežinau. Per tas dienas kojos ir gryčios nebuvau iškėlusi, bet jeigu kas nors būtų ten atsitikę, tai tėvai būtų papasakoję. Turbūt pas juos viskas tvarkoje.
– Tiek jau to. Blogai, gerai, bet ten jau nebe mano namai, – liūdnai ištarė Simona. – O kai gerai pagalvoji, tai turiu pripažinti, kad aš išvis neturiu namų.
– O ko čia tau ne namai? – suskubo paguosti draugę Pranutė. – Gyvenk sau nors ir iki gyvenimo galo. Tų namų užteks mums abiems.
– Aš nieko nesakau. Man gerai, bet auga mergaitė. Ką aš jai duosiu? Man tėvai sugebėjo skirti šitokią pasogą. O kokią aš skirsiu pasogą, kai reikės išleisti už vyro?
– Na, tu ją išleidai į gimnaziją. Mergaitė gabi, mokytis netingi. Baigs gimnaziją, jei norės baigs ir aukštuosius mokslus. Bus ar gydytoja, ar mokytoja. Ar prasta pasoga? Sąlygas mokintis turi. Ir gimnazija ir universitetas– viskas  vietoje. Ji iš tavęs gaus daugiau negu tu gavai iš savo tėvų, – ramino draugę Pranutė.
– Mane irgi norėjo mokinti, bet aš kvailė pati nenorėjau, – prisiminė Simona.
– Ne visi gali būti mokinti. Kaip ten bebuvę, mes su tavimi turim savo gyvenimus. Mums neblogai sekasi, nieko netrūksta, dar ne senatvė. Ko dar norėti?
– Kai tu nieko niekada neturėjai, buvai tarnaitė, o dabar pasidarei ponia, tai tau nesuprasti. Aš iš tokių namų, užaugau garbingoje tėvų šeimoje, ištekėjau į tokį gyvenimą, o šiandien aš nieko neturiu, gyvenu iš tavo malonės... Kaip tik neatsitinka gyvenime, – neiškentė neįgėlusi Pranutei Simona. Išsakė tai, kas ją labiausiai slėgė.
– Betgi tu patyrei tokį meilės rojų, kokio aš nė sapne nesapnavau, – vietoj to, kad įsižeisti, nusijuokė Pranutė. – Nėra ko man pavydėti. Tu ir dabar bagotesnė už mane. Užauginai tokią dukrą. Mergaitė graži, gabi, o aš po šiai dienai vieniša. Man jau trisdešimt, gal jau nebe sukursiu šeimos... Vietoj to susikūriau verslą, turiu ką veikti. Per dienas bendrauju  su žmonėmis. Man sekasi ir aš patenkinta... Žinoma, buvo daug abejonių, išleidau daug pinigų, rizikavau, bet aš pati susikūriau neblogą gyvenimą. O tu viską turėjai, bet nemokėjai įvertinti, branginti, savo noru visko atsisakei. Aš visą laiką pergyvenau dėl tavęs, bijojau, kad tau nereikėtų gailėtis.
Po to pokalbio su Simona Pranutė daug galvojo.  „ Simona teisybę sako. Aš užaugau visai kitoje aplinkoje. Niekada neturėjau tokių sąlygų kaip ji. Nuo pat mažumės namuose buvo nepritekliai, jauna išėjau pas ūkininkus tarnauti... Argi aš ne tarnaitė? Simonai niekada nieko netrūko, bet ji dalinosi su manimi viskuo, ką turėjo. Mažos žaisdavome su jos žaislais, o kai motina atnešdavo Simonai pusdienius, gabalą dešros ar riekę pyrago, aptepto su vyšnių uogiene, ji pusę atiduodavo man, jei tik būdavome kartu. Kai paaugom, netgi duodavo pasipuošti sava kokia gražesne suknele ar bliūzele nueiti į bažnyčią ir po pamaldų pasivaikščioti po miestelį. O kad ir šitie kursai pas vienuoles? Jei ne ji, aš niekada nebūčiau to pasiekusi, ką šiandien turiu. Kaip nesakyk, tie kursai labai pravertė. Pagaliau, jei nebūtų pakvietusi pasisvečiuoti... Ir pas save už tarnaitę pasiliko tik gero norėdama. Žinoma, jai skaudu, kad buvusi tų namų šeimininkė, dabar gyvena kaip kokia nuomininkė. Betgi namo aš juk negaliu jai atiduoti? Šiaip ar taip aš nusipelniau šį palikimą. Taip įvertino ir atsimokėjo žmogus už tokį per visus tuos metus atliktą sunkų darbą ir aš privalau gerbti jo paskutinę valią. Bet dėl tų brangenybių slėptuvėje reikėtų pagalvoti. Jos, aišku, man taip pat priklauso kartu su visu palikimu... Negi aš turėčiau jas atiduoti? Pasogą atidaviau, gyvena kaip savo namuose, dalijamės verslo pelnu, nors ji nė centu neprisidėjo prie statybų ir remonto. Ir vis jaučiasi nuskriausta... Ne, to turto aš jai neatiduosiu, nors pasidalinti būtų galima, – staiga šovė mintis Pranutei, – ar man neužteks? Kad ir pusę jo pardavus, aš susigrąžinčiau dalį pinigų. Išleista nemažai, bet praeis keli metai, kol viskas sugrįš, o pardavus susidarytų nemaža sumelė, kurią pasidėčiau į banką. Malonu, kai žinai, kad yra šiokia tokia atsarga juodai dienai. Artinasi Naujieji metai ir sutiksim juos, aišku, namuose, savų žmonių rate, pasikeisim dovanėlėmis. Tegul nuo manęs jai bus naujametinė dovana... Turėtų apsidžiaugti. Tegul žino, kad nesu gobšuolė, savanaudė, kad nepamiršau viso to, ką ji dėl manęs yra padariusi. Dalinuosi su ja taip, kaip ji su manimi dalijosi. Gal pasijus laimingesnė, gavusi tokią dovanėlę nuo manęs“, – nusprendė Pranutė.
Naujus metus visi namiškiai sutiko pirmame namo aukšte valgomajame. Prie stalo buvo keturi žmonės: Pranutė, Juozas, Simona ir Aušrytė. Vaišės šventei buvo paruoštos taip, kad atitiktų tokio vakaro nuotaiką.
Kambarys buvo šiltai prikūrentas, buvo uždegtos žvakutės ant eglės ir didelės žvakės ant stalo. Pasirėdę išeiginiais drabužiais, visi susėdo už stalo.
Suaugusieji išgėrė po taurę vyno, visi užkandžiavo, šnekėjosi ir juokavo. Kai laikrodis išmušė dvyliktą, visi pasikeitė dovanėlėmis, palinkėjo vienas kitam laimingų, džiaugsmingų metų, pasibučiavo.
– O aš turiu tau dovaną viršuje. Einam, parodysiu, – pakvietė Pranutė ir jos abi su Simona užlipo į viršų. – Mes ilgai netruksim. Noriu Simonai vienai parodyti staigmeną, – Juozą ir Aušrytę dar perspėjo Pranutė prieš išeinant.
Pranutė Simoną atvedė prie komodos ir, atidariusi stalčių, viską iškraustė. Kai stalčius buvo tuščias, tada, išėmusi iš jo maskuojančią pertvarą prie sienos, įkišo raktą į slėptuvės dureles.
– Tau ta slėptuvė turbūt ne paslaptis? O man buvo didžiulė staigmena, – atsisuko Pranutė į Simoną. – Prieš pat mirtį ponas Anicetas man atidavė raktą. Kai atidariusi pamačiau kas čia slepiama, netekau žado. Pati supranti, kad ir šios vertybės man priklauso, bet aš niekuo nepasinaudojau. Nepaėmiau sau nė daiktelio. Tik pasižiūrėjau, pasigrožėjau ir vėl užrakinau, o raktą pasidėjau saugioje vietoje. Laikui bėgant, aišku kad būčiau panaudojusi, bet, kai tu sugrįžai ir esi čia, nutariau su tavimi pasidalinti. Pusė tau, pusė man. Tai štai kokią dovaną aš tau paruošiau. Ar bus gerai? Šią naujametinę naktį mes ir pasidalinsime.
Simona stovėjo šalia ir pasimetusi, lyg per miglą stebėjo, o kai Pranutė pasuko raktą ir atidarė dureles, išbalo ir vos išsilaikė nesugriuvusi. Išbalo ir Pranutė. Raktas jai iškrito iš rankos ir žvangėdamas nuriedėjo po komoda.
Slėptuvė buvo tuščia kaip pašluota.
Nepajėgdama ištarti nė žodžio, Pranutė griebėsi už krūtinės. Galvoje kaip žaibas pralėkė  mintys viena paskui kitą: „ Vagys?.. Juozas?.. Na žinoma, Simona. Ji viską žinojo. O gal ir raktą turėjo? Kaip kvaila buvo pasitikėti! “
– Tu pavogei! – atsisuko Pranutė į ją, kai jau galėjo prakalbėti, – tavo čia darbas? Kaip tau ne gėda?
Simona staiga išsitempė. Jeigu anksčiau ji su nerimu stebėjo galvodama kas bus, kai Pranutė pamatys, jog nieko nebėra, tai dabar, pavadinta vagile, įsižeidė ir nė nemanė gintis. Priešingai – ji pati užsipuolė Pranutę.
– Nieko aš nevogiau, o savo pasiėmiau. Šis auksas nei tavo, nei mano. Jis Aniceto, o Anicetas mano vyras. Ar jau pamiršai? – užraudusi šaukė Simona. – Atsirado mat, svetimo turto savininke dedasi. Mes dar pamatysim, kas čia savininkas, kam viskas priklauso? Tai dar ne viskas, kad parašė testamentą. Žmogus paralyžiuotas, nevalingas... Tiek metų išgulėjo ant patalo. Nusilpo organizmas, o taip pat ir protas. Prisiplakei, pasinaudojai tokia žmogaus negalia, o šiandien mielaširdingą vaizduoji.
– Baik! – pašoko nuo sofos Pranutė, – palikai žmogų, išlėkei, svetimo vyro vaiką augini. Ar tokia vyro žmona privalėjai būti? – atgal atsisėdo ji. – Jeigu kas kitas būtų mano vietoje, nieko nebūtum gavusi. O aš ar mažai tau daviau, ar nepadėjau?  Ne dabar laikas galvoti apie tai kas buvo, reikėjo nepamesti proto dėl berno. Bet gana. Nebebūsiu daugiau kvailės vietoje, nebesileisiu išnaudojama. Baigėsi seni metai, baigėsi ir malonės. Nuo šios dienos, nuo šios minutės bus kitaip. Aš irgi turiu savigarbą, kad ir tarnaitė. Nuo rytdienos nebenoriu matyti tavęs savo namuose. Dėkis kur nori, bet nesimaišyk man po kojomis. Draudžiu įeiti į virtuvę, kad nematyčiau ką nors verdant ant viryklės.
– Niekur aš iš čia neisiu. Čia mano namai, – piktai pertraukė ją Simona, – greičiau tu pati išlėksi iš čia negu aš išeisiu..
– Galėsi sėdėt, bet malkų apsikūrenimui aš neduosiu nė negalvok. Taip žmonės iššaldo iš savo namų užsiveisusius tarakonus. Ir dar – aš atleidžiu tave iš darbo. Nuo ryt dienos nesirodyk mano valgykloje!
Kai taip ilgai negrįžo motina su teta, Aušrytė atėjo jų ieškoti.
– Ką čia veikiat taip ilgai? Mums su dėde Juozu nusibodo laukti, – apsidairė įėjusi mergaitė. – Kodėl čia tokia baisi betvarkė? – ją stebino ištrauktas komodos stalčius ir netvarkingai sumesti daiktai ant sofos, – ryte atsikėlusi taip gražiai viską sutvarkiau. Parodyk gi, mama, kokią dovaną gavai nuo tetos?
– Tokios dovanos niekam nelinkėčiau, – pravirko Simona, – teta nebeleidžia čia mums gyventi. Nežinau kur reikės pasidėti, – verkdama ji pasiskundė dukrai. – Meta laukan per patį vidurį žiemos, per tokius šalčius. Nebegalim nė valgyti išsivirti virtuvėje. Nežinau kaip reikės toliau gyventi?
– Kodėl taip, tetute? Kas atsitiko? – paklausė išsigandusi, pilnomis ašarų akimis Aušrelė.
Pranutei pagailo mergaitės. Ji atlėgo, susigraudino, bet, prisiminusi, kaip ką tik jos motina, nepasakiusi vaikui tiesos, apkaltino ją žiaurumu, susitvardė.
– Todėl, kad tavo mama nesąžininga. Ji mane apvogė. Negaliu daugiau leisti jai gyventi mano namuose. Ji viską išvogs.
– Negali būti, – verkė Aušrelė, – mano mama to nepadarytų. Gal kas nors kitas, o ne mama jus apvogė? Kodėl taip manot, kad mama?
– Pati prisipažino. Jeigu ji čia gyvens, tai ir toliau mane apvaginės.
– Mama, sakyk gi, ko tyli? Juk tai netiesa? Jeigu taip, tai kam prisipažinai? Kokia gėda, – užsidengė rankomis veidą mergaitė.
– Nusiramink, neverk. Tavo mama niekada nevogė ir nevogs. Aš tik pasiėmiau, kas buvo mano, – apkabino Simona dukrą, – tu dar daug ko nežinai, vaikeli. Aš tau viską paaiškinsiu tik kada nors vėliau. Leisk man nors kiek atsigauti.