Chaosas

Kur gi tu - galinti suprasti ir jausti mane perpildančius jausmus? Ta, kurios negąsdina rankų stiprumas ir protingų akių žvilgsnis? Aš šiandien gyvas - aš galiu jausti, galiu dainuoti iš laimės. Aš nepavirtau į gatvėmis vaikštantį šešėlį, bijantį saulės šviesos, nakties, meilės ar į save panašių būtybių.

Taip, jau laikas. Šoku į mašiną ir skrendu naktinio Londono gatvėmis... Ir tik padangų triukšmas bei naktinių stulpų šviesos lieka už mano nugaros.

Ateina laikas, kai mano jausmai persipildo, kai kiekviena nervų ląstele atsiduria prieš dangaus skliautą ir amžinybę. Aš dainuoju... Aš rėkiu apie savo laimę, apie tai, kad aš moku ir galiu mylėti.

Sustoju, išlipu iš mašinos ir jaučiu savo pėdomis, kaip pulsuoja žemė. Mano plaukais nuvilnija alsuojantis dangus . Jis pasiruošęs bet kurią akimirką padovanoti man pavasario lietų.

Aš laukiau ir lauksiu, kada dangus prapliups pirmais griaustiniais, padovanodamas man pirmą savo balsą ir šlapia veja dvelkiančią pavasario gaivą... Noriu žaibo atspindžio savo akyse ir vėjo dvelksmo ant kūno. Kad atėjęs pas tave galėčiau užburti gamtos dvelksmu... Kad tu švelniai apkabinusi mane žaistum su mano šlapiais plaukais ir švelniai susiliestum su mano lūpomis...

Ir tada mes pakiltume aukštai į dangų -susijungtume kiekviena kūno ląstele, kiekviena sielos dalelyte, širdies dūžiu ir alsavimu. Sužavėta nuostabios akimirkos tu užmigsi man ant peties - susirietusi kaip kačiukas. O aš stipriai apkabindamas ir glostydamas tavo plaukus saugosiu vakaro ramybę ir miegą. Kai tu prabusi, dovanosiu tau savo ranką šilumą, savo širdies muziką. Ir bučiuodamas paliksiu tik pačius stipriausius savo jausmus...