Bedieviai

Ją paauglę parsivežėme iš vaikų namų
  tokia paliegusi baigšti liauna
  kartu aprengta viltimi
      jos akyse spindėjo ašaros tauresnės už mano sielą
ak kaip mes jos gailėjome
    apgaubę rūpestingu atgimimo šiltnamiu mokėme dusti toje perdėtoje meilėje
o ji vis labiau gužėsi savyje
  maitinama šaukštu
      grįžusi iš kiemo su mėlyne ant kūno
nedrįsdavo net pasiskųsti
nuolat prisiimdama kaltę
lyg ankstesnėje aplinkoje nebuvę kaltų žmonių
  ir ji įviliota nepritekliaus aklavietėn išmokinta gyventi kaltėje
pasilikdavo prie stalo viena
tariamai indus suplauti
  o mes atėmėme šią galimybę
kol mergaitei trūko kantrybė
ir ji sušuko
    „aš būdama viena meldžiuosi už jus bet jūs norite atimti iš manęs Dievą“
      vaikai kartais gimsta suaugti anksčiau nei amžiaus skirta netgi
dvasioje
    dabar šis vaikas garbina Viešpatį mūsų akivaizdoje
  nes iki tol buvome bedieviai
ir ji daugiau niekada nesigailėjo mūsų.