Ketvirtas uždraustas Gijos sapnas

Tą rytą daug grybus rinkti galinčių moterų  buvo iššaudyta Drazdalionių miške, kada merginos ir jų draugės, vieningu pulku ėjo grybauti.
Šalia Drazdalionių miško buvo miestelis.
Lietuviškas tylus miesteliokas, su viena bažnyčia ir alaus paveldo baru.
Miestelio seniūnas Drazdauskas 2, nuvykęs su bendruomenės tarybų pirmininkais Kazimieru 2 bei Paliūniškiu 3, socialiniais darbuotojais Rita ir Zita, sušaudymo vietoje pastebėjo, kad kai kurios jaunesnės moterys savo krepšeliuose turėjo vos po du ar tris kazalėkus. Beto, kai kurių dvidešimtmečių rankos buvo išteptos kazalėkų syvais ir buvo pajuodusios. Viena mergina turėjo kazalėkų syvų tatu ant kairiojo delno: „ Gija su kitu bahūru“.
Nei vienas lavonas nebuvo apvogtas, nurengtas ar kitaip pasirengęs mirti.
Drazdauskas 2, besivaikščiodamas po lauką, labai daug galvojo ir, baigus ekskursiją, tarė:
-    Mielieji, čia be paminklo neišsiversim.
-    Reikia statyti, - lingavo pritardamas Paliūniškis 3.
-    O ar supras visuomenė? Vis dėlto šios moterys buvo atvykusios iš toli. Mano žiniomis ir iš Vilniaus. Nedažnai, oi, nedažnai tiek daug moterų grybauja mūsų miškuose. Žinoma, tokiam įvykiui reikia paminklo. Pritarčiau,  -  pasakė Kazimieras 2.
-    Tai galiu jau matuoti aikštę? – išsitraukė metrą Drazdauskas 2.
-    Niekas neprieštarauja, - apsidairė Paliūniškis 3.
-    Reikia projekto... bent eskizo. Gal skelbkim konkursą?
-    Puiku. Skelbiam konkursą paminklui

Konkursą laimėjo dvi talentingos moterys. Jų akys blizgėjo talentais.
Paminklas turėjo būti labai gražus: dvidešimt  moteriškų veneriškų torsų, kur kiekvienas torsas turi savo pavadinimą: Severiutė, Gija, Monika ir t. t
Visi torsai slepiasi po milžinišku grybu.
-  Na kaip?  - paklausė Drazdauskas 2
-  Nuostabus paminklas. Reikia tokių nuostabių paminklų kuo daugiau..., - pasidžiaugė Paliūniškis 3.
-  O man, kaip nekeista atrodytu, trūksta vyrų grybautojų. Argi tik moterys žūsta dėl grybų?