Pakeliu palėpės duris ir sujuda dulkės.
Sninga....
Mažytčių padukų pėdsakai
Ir greta didelių įspausti grindlentėse.
Kažkada čia jau buvome.
Pamenu, kai sėdėjau ant vieno iš didžiųjų tavo kelių
Ir nustebęs dairiausi.
Akimis bėgau lentynų dangoraižiais,
Šuoliavau žvilgsniu nuo vienos nugarėlės prie kitos.
Pamenu balsą, kuris priminė snieguotas viršukalnes
Ir bėrė įvairių rašytojų mintis.
Tu ir pats buvai truputėlį rašytojas,
Kai pasakodavai prisiminimus iš vaikystės.
Apie piemenavimo laikus, kai per šalną brizdavai basas,
Kai žvejodavai medine meškere.
Kai pirmą kartą įsimylėjai šypseną, kuri žaidė it mažas vaikas.
Kai nusivedei mylimąją prie versmės ir pirmą kartą apkabinai.
Kaip atsirado visi jie, o vėliau mes.
Tu nesuvokei, jog aš viską suprasdavau ir
Tai ne buvo vienpusės išpažintys…
Tai buvo kelias atgal, kuriuo vis galiu grįžti.
Dabar, kai nėra kelio, kuris atstodavo gynybinius bojštus
Galiu ateiti čia ir palikti pirštų antspaudus it plėšikas.
Nutypenti į palėpės galą prie lango ir žvelgti į dar vaiku,
Kaip ir aš buvusią obelį.
Ji mena tavo pirštus,
Prakaitą,
Kiekvieną lašą vandens, kurio atnešdavai.
Dabar ji žydi...
Tikiu užuodi, nes ta dalelė tavęs manyje
Vis dar pasakoja nesibaigiančias istorijas.
Man labai patiko, prisiminimai taip jau sutverti, kas tamsu, nugrūdame ir pamirštame, kas šviesu, idealizuojame. Tačiau juk tiek prisiminimų neturi jokių šešėlių! Gal šis - vienas iš jų... Nostalgiška, tikroviška, man patiko portretas, kuris taip gražiai atsiskleidžia vaiko lūpomis. Brandaus žmogaus paveikslas. Džiugu, kad taip parašyta, norisi padėkoti.
Jaukus, gan vaizdžiai aprašytas prisiminimas. Pabaiga įdomi. Tačiau... tie sentimentalūs prisiminimai (tegul ir švelnūs savo raiška) šiek tiek stereotipiški, be jokios juodos dėmelės, per švelnūs, per saldūs, kitaip tariant mažai intriguojantys. 3+