Toks rytas

Aš nežinau tiesų,
kurios tik tau ar man,
kaip Saulės nežinau,
kurį pakeistų šitą,
kuri maitina duona, girdo vandeniu,
kvėpavimu ateina į krūtinę,
kuri kaip Dievas,  ji viena...
Viena ji, bet visur,
kur gyvastis į kosmosą įsiterpė
ir teka syvais ir krauju.

Šis rytas irgi man
tik vienas ir daugiau nebus —
Dievai savo darbų nemoka atkartoti.
Jau ne Adomas aš,
Tu — ne Ieva,
bet kiek bebūtų mūsų,
esam žmonės.
Galbūt ir žodžiai šie, kuriuos rašau,
išnoks į kraują, atmintį, žinojimą,
kad man ir gera, ir smagu kalbėti juos,
nors regisi, esu tik vienas visame ryte,
kad nors parodyk į save
ir žioptelėk:
o kuo gi aš ne Dievas?