Ilgaamžis

Plaučiuose audra drasko paukščių sparnus
jie gremžia nagais nors skrenda
stebiuosi bet neskauda kol kosulys pasiglemžia aplinkos ryškumą
atrodo akimirka ir iškosėsiu skrandį
pirštais kemšu atgal į stemplę kartų skystį
jis sunkiasi teka skeldėja lūpos
džiūstančiu liežuviu vilgau ir ragauju akimirkos žvynus
vėliau juos spjaudau
ir bijau pasiduoti
iš žmogaus pavirsti į mažesnę būtybę už sraigę
be to prisimenu jog vaikai neužaugę
tad atsimerkiu.