Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Sulaukusi penkiolikto savo gyvenimo rudens mačiau, kaip mano Meilė paskutinį kartą paliko Jūrkaimį, tačiau tik atėjus vasarai supratau, kad Jo palaimintos pėdos daugiau niekada nepalies šitos paskendusių dievų prakeiktos, jūros dumbliais dvokiančios žemės.

Anuomet maniau, kad tai pritilę vandens paukščių klyksmai, gedulingas bangų ošimas ir lyg našlės ašaros sūrus vėjas man pasakė, jog Jis nebegrįš. Bet dabar, žvelgdama atgal į tas dienas, akies krašteliu regiu juodomis užuolaidomis uždangstytus našlės Melisos langus, tolumoje girdžiu kaimo moterų šnabždesius apie,, atėjusį laiką“ ir „tylų pasitraukimą“, užuodžiu ugnį, deginančią kažką daugiau negu pušines malkas  ir sausus spyglius. Tada nebuvo svarbu kodėl mano Laimė nebeatplauks prie mūsų krantų, priežastys atrodė praeities dalykas, tiek pat įdomus kiek vakarykštė jūros puta. Daug svarbesnė mano jaunai galvai buvo ateitis, kuri nuoga ir akivaizdi klojosi prieš akis.

Penkioliktą savo vasarą visiems laikams palikau pamotės namus. Ankstų eilinės apniukusios dienos rytą, susirinkusi savo menką turtą, ryžtingai išsiruošiau prieplaukos link. Pamačiusi mane paliekant jos trobesius, mano ilgametė globėja, kurią, jai negirdint mėgau vadinti raja arba harpija, kaip visada skardžiu ir griežtu balsu pašaukė mane vardu, lyg norėdama šimtąjį kartą priminti, kad grįžčiau prieš sutemstant, ar nesileisčiau į kalbas su atvykėliais, ar laikyčiausi atokiai nuo,, tos pasileidėlės Žiusel ir jos benamių mergiščių“. Tačiau tąkart ji žinojo, kad išeinu ne rankdarbiams kriauklių rinkti, matė, kad apsisprendžiau palinkti namus, kuriuose praleidau tiek daug nelaimingų vaikystės metų. Man be dvejonės atsukus į tą nelaimingą moterį visą savo kūną ir dėmesį, gimė staigi tyla, tarsi ji būtų nesitikėjusi, jog sustosiu. Po trumpos absurdiškos pauzės, kuri išdavikiškai žviegė, kaip abiem buvo nusispjaut ant artėjančio atsisveikinimo, senoji harpija paklausė, ar aš turinti nors kiek pinigų, nes, pasak jos neišsemiamos išminties, pasaulyje, į kurį išsiruošiau, už viską reikia mokėti. Nutylėjusi jaunuolišką mintį, jog aš, dar prieš pakeldama savo bures, apie pasaulį žinau triskart daugiau negu jai per likusius metus teks sužinoti, atsakiau, jog turiu santaupų pradžiai. Tai nebuvo melas. Mano pūslėmis nusėti delnai rėkė apie paskutinių dienų darbą prieplaukoje, kuris buvo griežtai draudžiamas pamotės namuose, nerašytu kaimo susitarimu prieinamas tik berniūkščiams ir skurdžiai, bet naudingai apmokamas.

Bet ji nepažvelgė į mano rankas. Tik pervėrė mane niekinančiu žvilgsniu, kurį skirdavo svetimšaliams, girtuokliams ir vagims. Nesulaukusi kol mano skruostai paraus, o akys ims kažiko ieškoti tarp takelio akmenėlių, patarė dėl laiškų nesirūpinti, pataupyti santaupas. Paskutinį žodį išspjovė lyg burnoje būtų turėjusi ne orą, o pūvančius žuvies grobus. Po šio komentaro taip pat nesulaukusi norimos reakcijos, mano netikra motina pareiškė tikinti, jog man seksis tiesiog puikiai ir staigiai apsisukusi užtrenkė po savęs namų duris.

Lig šios dienos pamenu tą jausmą, kuris apėmė girdint užrakinamą spyną ir tolstančius pamotės žingsnius. Pamenu tą virpesį krūtinėje, lyg vietoj širdies būčiau turėjus mažytę spurdančią žuvelę, norinčią greičiau šokti į laisvę ir pasaulį, kuris atsivėrė užsitrenkus vaikystės durims.

Nesuvaldžiusi savo smagumo pirštų galiukais suėmiau įsivaizduojamo sijono kraštus ir manieringai pritūpiau durų pusėn, tarsi būčiau ne paskendusio žvejo ir paleistuvės pamestas vaikas, o rūmuose lyg supelijęs sūris brandinta princesė, ir ryžtingai pasukau prieplaukos link. Ten, už pusę viso sunkiai uždirbto atlygio, gavau kajutę labiausiai sutrūnijusiame laive, kokį buvo tekę matyti, ir po nakties, praleistos besiklausant bangų ošimo po galva ir žiurkių krebždėjimo kojūgalį, pasiekiau Uostamiestį.

Laivui įplaukus į įlanką ir besiruošiant išmesti inkarą, pirmą kartą išvydau tą fantastinį gyvūną, apie kurį buvau tiek girdėjusi iš prekyba užsiimančių kaimo žvejų, tą sukryžmintą uosto ir didmiesčio žvėrį pavadintą taip tiesmukai, kaip bebuvo įmanoma – Uostamiesčiu. Besišvartuojantys ir išplaukiantys laivai, grįžtantys ir iškeliaujantys jūreiviai, juos pasitinkantys ir išlydintys, raudojantys ir girti, rėkiantys ir dirbantys, perkantys, parduodantys ir kišenes švarinantys – visi išvien užplūdo mano regėjimo lauką ir privertė mano nakties jūroje išūžtą galvą suktis dar smarkiau.

Mane atplukdžiusiam laivui nuleidus tiltelį, paskubomis padėkojau nežinia ar jau, ar vis dar girtam kapitonui ir užgniaužusi viduje besimuistančią paniką, tvirtai pastačiau kojas ant naujo nepažįstamo kranto. Nelaukusi kol vienas iš minioje šmirinėjančių berniūkščių pabandys iš kišenės ištraukti paskutines monetas, ėmiau sparčiu žingsniu nardyti po siauras gatveles, besirangančias aplink pirmąsias, atvykėlius pasitinkančias užeigas ir viešbučius.

Keliautojus neįpratusius plaukioti jūra nuo vieno uosto iki kito, turbūt nustebintų, kokie akiplėšiškai akivaizdūs kiekvienoje, svetimšalius laivus priimančioje prieplaukoje yra viešnamiai. Tačiau gudrus keliautojas turėtų greit suprasti, kad būtent uostuose šis senas lyg vandenynas verslas klesti puikiausiai, nes niekur kitur kasdien ir kasnakt neatplaukia tokie kiekiai vienatvės jūroje iškankintų vyrų.

Uostamiesty taip pat, kūniškos meilės namus rasti nebuvo sunku. Vos pamačiusi iškabą,, Jūros katės“ ir raudonomis užuolaidomis pridengtus langus, supratau atradusi, ko ieškojau. Pro pravertas duris sklindantis sumišęs pigių kvepalų, rūkomo tabako ir jūreiviško prakaito kvapas buvo nebereikalingas patvirtinimas, jog pasiekiau vieną iš daugelio to peraugusio uosto viešnamių.

Prieš įžengdama vidun nužvelgiau savo būsimus namus nuo pajuodusio kamino iki grotomis uždengtų, siaurų pusrusio langų. Galvoje nuaidėjo mano Mylimo balsas murmantis vienintelį žodį – sirenos, lyg įspėdamas, kas manęs laukia viduj. Pirmą kartą po daug metų pagalvojau apie motiną, kurios niekada nepažinojau, mintyse išvydau Madam Žiusel ir kaimo moterų nepatenkintus veidus, tomis retomis progomis, kuomet ji pasirodydavo prieplaukoje, prisiminiau tą vėlyvą vakarą, kai jau temstant, su pustuščiu kriauklių krepšiu skubėjau į namus ir netyčiomis išvydau vieną,, sireną“, išlydinčią girtą jūreivį. Kaip niekad ryškiai prisiminiau jo gyslotas ir šiurkščias rankas, sugriebiančias ją už liemens ir spaudžiančias prie savęs.

Turbūt permąsčiau dar tuziną nereikšmingų dalykų ir prastovėjau taip kurį laiką, nes iš minčių verpeto mane pažadino tik tarpdurį pasirodžiusi moteriškė, vilkinti raudona, apvalumus ir moteriškumus išryškinančia suknia. Sunėrusi rankas po krūtimis ir dar labiau paryškindama savo įspūdingą biustą, nepažįstamoji grobuonišku žvilgsniu nužvelgė mane nuo krūtinės iki blauzdų ir tingiai šyptelėjusi grįžo vidun. Tarsi bangos stumtelėta, nusekiau iš paskos į namus, kuriuose tikėjausi savo Mylimo netrukus sulauksianti.
2014-07-27 23:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-29 06:17
Adel
Gan egzaltuotai. Na, ir ta Meilė, Laimė - kažkaip muša iš pusiausvyros, jeigu viskas paprasčiau...
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-28 15:06
Kailas Spenseris
Prie nėra neturėtų būti ne. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-28 15:06
Kailas Spenseris
Stilius visai neblogas, nors tuo pat metu niekuo ypatingas, kitaip tariant, subalansuotai harmoningas ir tuo saugus, - nieko jam neprikiši, nes jis niekad nėra toks įžūlus, kad ką nors prikištų tau. Tačiau šios dalies srovė pasirodė per greita: nupasakojami įvykiai nespėja keisti vieni kitų - pamotė, taip, geras laikas, pakankamas aprašymas, nei per daug, nei per mažai - laivas, Uostamiestis ir kekšių namai - per mažai, per greitai, neįsirėžė, neužsifiksavo. Jei jau tokiu greičiu, tuomet reikia keisti visą stilistikos bazę ir versti ją komiksine, kas, manau, ne nėra sąmoningas autorinis pasirinkimas ar autoriaus/ės vizitinė kortelė. 

III
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą