Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Parafutinykai

Virš kaimo kartai žemai pralėkdavo viršgarsiniai naikintuvai. Nors Zokniai – už poros šimtų kilometrų, lėktuvams, matyt, reikėjo gerokos atkarpos kylant įsibėgėti ar leidžiantis stabdyti. Praskrisdavo gal poros šimtų metrų aukštyje. Staiga iš už kalno sugriaudėdavo, kurtinantis gausmas per kelias sekundes nusirisdavo per skliautą ir išnykdavo už kito kalno. Lėktuvai būdavo dingę jau seniau. Jei sugrumėjus šiam griaustiniui būdavom lauke,  pamatydavom ir pačius lėktuvus – tarsi genamus griausmo išsigandusius paukščius, smailais snapais ir įstrižais sparnais rėžiančius dangų. Daug įžiūrėti nespėdavome – tik kontūrus, tačiau ir to pakako, kad skaitomų knygų paraštės mirgėtų išpaišytais, o visų aplinkinių baltalksnių žievė – išraižytais lėktuvais. Mums, vaikams, naikintuvų pasirodymas buvo atrakcija – kuris gi berniukas nesvajojo tapti lakūnu. Tėvas dažniausiai nė nepakeldavo akių į dangų. Lėktuvai jo nedomino, gal kad kažkada tarnavo tankistu. Diedukas paprastai tirštai nusispjaudavo ir palydėdavo lėktuvus kokiu riebesniu keiksmu – mėgo tylą ir nemėgo rusų. Moterys... „Ak, ką bobos supranta apie lėktuvus! “, manėme. Ramiausiai į lėktuvus reaguodavo gyvuliai: karvės tarsi kurčios rupšnodavo žolę, vištos ramiai goglinėdavo po kiemą ir „minuodavo“ tekelius, šunys tingiai dėbsodavo į tolį ir į lėktuvus nė neamteldavo. Bet būna visokių lėktuvų...
Debesys tą dieną slinko sunkūs kaip veršingos karvės, pilvais, atrodė, braukia mūsų eglių viršūnes. Gūžėmės ir bailiai dairėmės į viršų – tuoj kuris nors užklius, persidrėks pilvą iki pat kirkšnių ir ant mūsų išlies visą tirštą savo pilvo turinį. Jau atrodė, vienas užkliuvo už aukščiausios eglės viršūnės – ši tik palinko, žemesnės šakos susiūbavo, bet debesis atitrūko neperplyšęs ir nuropojo pažeme toliau į rytus.
Iš rytų pasigirdo pažįstamas griausmas. „Atlekia“, pagalvojom. „Gaila, per debesis nematysim“. Metalinį griausmą išgirdo ir baba:
– Lėktuvas graudzia. Ale šitas kitoks. Triukšmauna kap velnias iš pragara.
– Kų cia, boba, prisimįsliji, visi jiej toky pacys, – pyktelėjo diedukas.
– Kad šitas ne tokis graitas. I man dzingojas, kad skranda ne pra šonų, a pas mumi, – nenusileido baba.
– Kokis, tvajmat, „pas mumi“! Kur tu cia matai aradromų?! – niršo diedukas. Bet įsiklausė, iškėlęs pirštą nutildė ir taip tyliai kaip pelės po šluota tupinčius mudu su pusbroliu, palingavo galva ir patvirtino. – Ale cikrai, kitokis.
Šio griausmas atsirito iš už kalno, bet kitaip nei viršgarsinių, nedingo per kelias sekundes, o tirštėjo, kaupėsi kažkur debesyse ir artėjo tiesiai į mus. Kas keisčiausia, kurtinantis garsas pakibo beveik virš mūsų – maždaug ties Dufarencija – ir tankiais vienodo stiprumo smūgiais kėsinosi išsprogdinti mūsų ausų būgnelius. Įstrigęs debesyje griausmas labai iš lėto dreifavo miško link. Turbūt nuo garso debesis toje vietoje kunkuliavo, tumulais virto žemyn ir, atsimušęs į žemę, sklido po pievą skystu rūku.
Kaip pakvaitę skalijo visi trys šunes. Mažasis Kuldacha – vienintelis palaidas – nukurnėjo šlaitu žemyn, nudūmė per atolą iki griovio, skiriančio nušienautą sodelio pievą nuo Dufarencijos, sustojo ant paties krašto ir įniršęs lojo ant griausmingos debesų karvės. Kartais vis pasišokėdavo ir čiaukšteldavo dantimis tarsi čiupdamas padangių gyvulį už kulkšnies.
Staiga iš debesų nukrito virvė. Išsivyniojo tarsi skudurinis filmuko smauglys nuo palmės. Pamaniau, kad vaidenasi. Pasigręžiau į pusbrolį, norėdamas pasidalyti keistu vaiduliu. Šis sustingęs stovėjo į pievos pusę ištiesta ranka – akys išsiplėtusios, praviroj burnoj obuolio kąsnis, o nukąstas alyvinis obuolys ridenosi šlaitu žemyn. Į pievą baugščiai žvelgė ir diedukas su baba. – Virvę matėme visi. Gaila, vadinasi, nesivaidena, nebus kuo pasigirti kiemo bičiuliams, kai grįšiu į Kauną. Klydau.
Iš griausmingo debesies virve čiūžtelėjo šešėlis. Vos palietęs žemę kaip futbolo kamuolys uriedėjo į šoną ir tarsi išsipleikęs ant žemės dingo rūkelyje. Tuoj po jo čiūžt antras. Irgi tas pats – vos palietęs žemę nuriedėjo į šoną ir dingo. Tada trečias, ketvirtas. Suskaičiavome devynis. Tiesiai iš debesies nukarusi virvė pamažėl slinko į miško pusę, jau palietė pamiškės beržų šakas. Čiūžtelėjo dešimtas šešėlis. Pasigirdo lūžtančių šakų traškesys ir šešėlis liko kaboti ant beržo septynių aštuonių metrų aukštyje.
– Vajėzaumarija! – Baba persižegnojo. – Tarsi būtų pabūgęs kryžiaus, velnias padangėje suburzgė dar garsiau, pažėrė į šalis dar daugiau sumaitotų debesų druzgų ir kurtinamai baubdamas ir nuslinko toliau į vakarus, iš paskos vilkdamas virvę – visai kaip atitrūkusi karvė raikštę, tik kad gale nekabalavo kuolas.
Dešimtasis šešėlis kelias sekundes susigūžęs karojo medyje. Bet vos nuo beržo su keliom šakom atplyšo velniškoji virvė, išsitiesė visu ūgiu – tik tada pamatėme, kad tai žmogus – ir savo svoriu lenkdamas beržą švelniai, kaip iš tėvo rankų nuo medinio arkliuko nukeliamas vaikas, nusileido ant žemės. Tik neišsitiesė ant žemės. Atsistojo visu ūgiu ir kažką garsiai riktelėjo kitiems šešėliams. Kaip vaiduokliai iš kapų ant žemės išdrykusiose debesies nuoplaišose pakilo dar devyni žmonių siluetai.
– Rusai parafutinynkai, – truputį baugščiai ir kartu su neslepiama panieka pasakė diedukas.
Diedukui garsiai prieštarauti nedrįsome, bet mintyse turbūt abu su pusbroliu išjuokėme – kokie parafutinykai, jei be parafutų!? Bet kaip nusileido iš dangaus matėme visi, dabar pamatėme ir kad kareiviai – dešimt žalų kaip mūsų karvė Labocha šešėlių lengva ristele artėjo prie griovio. Du trečdalius šešėlio sudarė žmogus, trečdalį – kuprinė. Kiekvienas nešėsi – dabar jau regėjome aiškiai – ginklą. Netrukus išgirdome ir kad rusai.
– Блят, хозяин, уйми собаку. А то застрелю (1), – šūktelėjo mums pirmasis per griovį persiropštęs kareivis. Vis dėlto bijodamas šuns iš griovio lipti nedrįso, stovėjo iki pusės iškilęs ir nutaikęs ginklą į Kuldachą. Šuo jau užkimo loti ir tik urzgė giliu gerkliniu balsu ir šiepdamas dantis puldinėjo ant griovio krašto taikydamasi stverti kiekvieną iš griovio besiropščiantį atėjūną. Šešėliai vienas po kito kilo iš griovio, bet kaip ir pirmasis iš griovio lipti nesiskubino. Turbūt įsivaizduojate, kaip tą akimirką didžiavausi savo šunimi – vienas ginkluotas tik dantimis prieš dešimt ginkluotų iki dantų!
– Уимаю, уимаю, ня нада стрялять (2), – sušuko kareiviams diedukas.
Kažkada girdėjau jį gerokai įgėrusį dar girtesniam tėvui pasakojant, kaip karo pabaigoje didžiuoju vieškeliu į vakarus traukė didelė rusų kareivių kolona. Kareiviai mažomis grupelėmis sklido po aplinkines sodybas, neklausdami ėjo vidun, reikalavo degtinės, ėmė, ką rasdavo valgoma – sviestą, dešras, lašinius, kiaušinius, pridergdavo troboje ant aslos ar net ant stalo, nusišluostydavo pasoginiu nėriniuotu rankšluosčiu, jei pagaudavo, išsitempdavo su savimi merginas ir jaunesnes moteris, šaudydavo šunis, kurių per vokietmetį ir taip nedaug buvo likę. Kartu nušovė ir babos brolį...
Tų laikų prisiminimas dieduko galvoje turbūt buvo gana gyvas ir požiūris į problemą labai praktiškas.
– Auruc, lėk paimk šunį, a tai cikrai nušaus, – sukomandavo jis. – Vaika gi nerušys, – pasiteisino babai, kuri žiojosi kažką sakyti.
Pusbrolis nė akimirkos nedvejodamas tekinas pasileido gaudyti savo numylėtinio Kuldachos.
– Giduc, tu bėk kamaron, nukabyk abu kumpius ir dešras, pakišk pa bulvem ir užžerk an viršaus. Kiaušiniai tuščia jų – yr vištų, bus ir kiaušinių. Cik graitai. A tų šmotų lašinių i duonas kepalų, kur an lantynas, cįsk cionai.
– Tu, boba, aik kluonan, paimk dvi bonkes samagona. Žinai, ty po lanta, – toliau dalijo komandas, kol kareiviai stirksojo griovy, matyt, svarstydami, ar šuo – tinkamas priešas, kad panaudotų ginklą. Bet šuns gyvybę ir karių garbę išgelbėjo suskubęs pusbrolis – pribėgęs čiupo šunį į glėbį ir bailiai žvilgčiodamas į atėjūnus atatupstas grįžo prie dieduko.
Galiausiai išlipę iš griovio kareiviai per atolą artėjo prie dieduko. Visi apsisiautę rudom dėmėm išmargintais purvinos žalios spalvos apsiaustais, kiekvienam už nugaros pūpso didžiulė tokio paties dėmėto audeklo kuprinė, dauguma ant kaklų pasikabinę automatą, o vienas – mažiausias – didžiulį kulkosvaidį. Visų veidai išteplioti juodais dažais – baltuoja tik akių obuoliai.
Diedukas it pasiduodamas į nelaisvę, iškėlė rankas ir žengė kareiviams priešais.
– Ня стряляйте, ми ня ваюям. Идитя, садитясь, сейчас будят водка и сало (3), – kreipėsi į kareivius diedukas ir mostelėjo ranka į pavėsinę.
Kareiviai sustojo.  Tokio sutikimo, atrodo, nesitikėjo – pradžioje užsiundo šunimis, paskui pasiduoda į nelaisvę, galiausiai kviečia į svečius. Kelias sekundes visi tylėjo.
– Вот блять, литовцы дают. То сабаками травят, то водкой и салом угощают. Бартушка, иди поталкуй с дземами (4), – kreipėsi vyresnysis į kareivį, iš už kurio nugaros kyšojo ilgoka antena. Šis žengė į priekį.
– Nebijokit, mes nieko jums nedarysim. Mes tarybiniai desantininkai, – kreipėsi jis į dieduką. – Pas mus mokymai. O aš Vytas, iš Prienų.
– Idištvaimat! Lietuvis! – nusistebėjo diedukas. – Rusiškas lietuvis, – paniekinamai pridėjo.
– Į armiją, tėvuk, ima nesirinkdami, rusiškas ar lietuviškas esi, – taikiai atsakė šis. – Va, atitarnausiu dar devynis mėnesius ir vėl būsiu lietuviškas lietuvis, – kareivis nusijuokė. – Nepyk, tėvuk. Geriau pasakyk, koks čia kaimas? Leitenantas mano, kad mus ne ten išmetė.
– Levarava, – iš tolo, leisdamasis takučiu su dideliu lašinių bryzu rankose ir kepalu duonos po pažasčiai atsakiau už dieduką.
– O koks didesnis miestelis arčiausiai? – atsigręžė į mane Bartuška.
– Semeliškės, Aukštadvaris. O kur jums reikia? – ėmiau pokalbio vadžias į savo rankas. – Man, dešimtmečiui, rusų kareiviai, kitaip nei diedukui, buvo saviškiai. Dažnai su draugais Kaune ir pusbroliais kaime žaisdavom karą. Aš visada būdavau rusų kareivis, o tarp jaunesnių pusbrolių – net ir rusų vadas.
Bartuška, atsigręžęs į leitenantą, kažką aiškino, kažką rodė pirštu žemėlapyje jo planšetėje, o tas devyniais aukštais siuntė motiniškus linkėjimus paklydusiems lakūnams.
Kol kareiviai emocingai aiškinosi, kur atsirado ir ką toliau daryti, su dviem buteliais rankose iš kluono atklibinkščiavo ir baba. Prieš savaitę ji užmynė mūsų išardyto žadintuvo pamestą dantratį – smaili detalė per centimetrą sulindo į padą. Dabar vaikščiojo viena koja bas, kita, apvyturiuota purvinu tvarsčiu, – įsisyrusi į dieduko kaliošą. Mums nelaimingasis žadintuvas irgi paliko ryškias žymes – rykštės ruožus ant pakinklių.
– Солдаты, водка (5), – baba lakoniškai nutraukė kareivių pokalbį ištiestose rankose rodydama butelius.
Lig tol bolavę tik akimis kareivių veidai nušvito baltų dantų šypsenomis.
– А у мяня есть сало и хлеб (6), – papildžiau meniu aš. Rusiškai iš savo draugo Dimos – vienintelio kieme ruso – buvau pramokęs dar iki mokyklos.
Desantininkų vado sieloje akivaizdžiai vyko nuožmus pareigos ir troškulio mūšis. Panašu, kad priešai sutarė dėl paliaubų.
– Некогда, мать. Нам из-за этих гребанных вертушников тепер придётся на двадцать километров дальше топать. Времени в обрез. Но доппаёк пригодится. Ахматбаев, возмешь сало и хлеб. Семенюк, Лавута, вам бутылки. Не дай бог разобьете – из параши месяц не вылезете (7), – sukomandavo leitenantas kariams.
Degtinė ir užkanda akimoju dingo kareivių krepšiuose. Paskui karininkas kažką tyliau pasakė Bartuškai. Tas nusimetė nuo pečių kuprinę, trumpai joje pasikuitė ir ištraukė katiliuką ir gertuvę.
– Leitenantas sako, barteris, – šypsodamasis tarė ir tiesdamas kareiviškus indus diedukui. – Jis nenori, kad manytumėt, jog tarybiniai kariai – plėšikai.
Diedukas nepatikliai paėmė jam duodamus daiktus ir, lyg jie būtų kažkokie nepadorūs, paslėpė už nugaros. Po tos dienos jų daugiau nebepamačiau.
– O kas yra barteris? – paklausiau.
– Kai daiktus ne už pinigus perki, o išmainai, – paaiškino Bartuška.
– Tai kas tada man už lašinius ir duoną? – pradėjau derybas.
Bartuška grįžtelėjo į kitus karius ir persakė mano reikalavimą. Nugriaudėjo juokas.
– А тебе, пацан, достанется мой боевой берет. Застрял там, на березе. Надеюсь, по деревьям лазить умеешь? А как спускаются настоящие десантники, видел (8), – kreipėsi vadas į mane. Tada sukomandavo kariams, šie užsimetė kuprines ant pečių ir visi vorele risčiom pasileido Aukštadvario link.
– Ačiū, tėvuk, ačiū, teta, – toldamas atsigręžęs šūktelėjo Bartaška. – Po devynių mėnesių grįšiu ir vėl būsiu lietuviškas lietuvis.
Už šimto metrų stabtelėjęs sušuko dar kažką, bet per eglių ošimą žodžių nesupratome. Netrukus ir kareivių figūros išnyko už Piliuko krūmelių.
– Galėc, ir neblogi žmones, ciej rusai, – vartydamas rankoje apynaujį kareivišką katiliuką ir gertuvę sumurmėjo diedukas. Tada kreipėsi į mudu su pusbroliu:
– Giduc, Auruc, turit man pažadėc, kad niekam nepasakosit, kad rusam davem degcines i lašiniu. Mani gi užjuoks kaimi!
Mudu su pusbroliu sutartinai sulinksėjome:
– Pažadame.
Keisčiausia, kad pažadą tesėjome. Nors apie draugystę su rusų desantininkais pliurpėme iš kairės į dešinę. Kaip patvirtinimą rodėme mėlyną baretę. Ir nusileidimo nuo beržo būdą, kurio mus išmokė pats desantininkų pulkininkas.
Tais metais kaime beveik neliko tiesiai augančių berželių – daugelis svyro puslankiu palinkę prie žemės, kai kurie – be viršūnės ir dalies šakų. Užtat Čižiūnų ambulatorijos felčerė Liuda skundėsi pritrūkusi gipso ir tvarsčių – juk ne visi parafutininkai mokėsi tiesiogiai iš desantininkų generolo...

*****

(1) Šeimininke, patrauk šunį. Nes nušausiu.
(2) Patrauksiu, patrauksiu, nešaukite.
(3) Nešaudykite, mes nekariaujame. Ateikite, sėskitės, tuoj bus degtinės ir lašinių.
(4) Na, lietuviai duoda. Tai šunimis pjudo, tai degtine ir lašiniais vaišina. Bartuška, pasikalbėk su tautiečiais.
(5) Kareiviai, degtinė.
(6) O aš turiu lašinių ir duonos.
(7) Neturime laiko, motin. Dėl tų sumautų sraigtasparnio pilotų turėsime žygiuoti 20 kilometrų daugiau. Laikas spaudžia. Bet papildomas davinys pravers. Achmatbajevai, įsidėsi lašinius ir duoną. Semeniukai, Lavuta, jums buteliai. Neduokdie, sudaužysite – mėnesį tualetą šveisite.
(8) O tau, vyruti, atiteks mano kovinė baretė. Įstrigo ten, berželyje. Tikiuosi, į medžius laipioti moki? O kaip leidžiasi tikri desantininkai, matei.
2014-07-27 19:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-10-14 12:22
1d
1d
Skaičiau ir šypsojausi, mokate sklandžiai pasakoti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-28 15:21
Kailas Spenseris
Šiaip jau pasiruošiau kažkokiai tragedijai kai pamačiau pavadinimą, bet viskas išskyrus pabaigą buvo pakankamai įdomu, galbūt todėl, kad domina karai ir konfliktai, rusų ir lietuvių - neišimtis. Tik kaip vienetinis tekstas jis beprasmis, - buvo įvykis, kažkuo jis mane lyg ir turėtų liesti, bet pabaiga - ta numatyta, nieko nesiūlanti ir nieko nesprendžianti pabaiga - viską sugniuždo. Bet dėstymas geras, įtikinantis, autentiškas. Vienintelė bėda - kas iš to. Praktiškam žmogui tai galbūt būs kaip tik. Aš, matyt, per daug nutolau nuo tokių žmonių, todėl kitu matu ir vertinu. 

III
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą