Aš – gelmė

Be atramos, be prošvaistės į baigtį,
Nepanaši į mintį nei į daiktą.

Mažam žmoguj tolybėm išsiskleidus
Tokia keista tarsi negrįžęs aidas,

Per proto sulenktas jungtis sukibus,
Vilnijanti į pačią begalybę.

Visur gelmė – nematomas jos dugnas
Mintim skvarbia tik patenki į ugnį.

Ji sudega be žymės, be likučių
Ir toluma lig begalybės pučias.

Gelmės dugne pabūti žmogų traukia –
Smagu gulėti akmeniu ant lauko –

Žinai metus ir prie orų pripratęs,
Žinai kelius, kuriais nurieda ratai.

Jeigu gelmė ir čia ištrykšta kartais,
Žmogus nuo jos suskumba atsitverti.

Pastato namą, sugyvena šeimą
Ir be gelmių puikiausiai apsieina.

Žygius savuosius Dievui paaukoja
Ir nugyvena amžių be pavojų.