Sielos raštas

Man užtektų ankstaus ryto, važiuojant keliais Vilniaus link, ir vis dar žvaigždėto dangaus, kuris apšviečia takus klaidžiojančiai mano sielai. Dar norėtųsi pamatyti, kaip atrodo gamta saulei nepatekėjus. Ir nusnūsti. Vėliau, nuklydus sostinėn, skriečiau Pilies gatve, kur nostalgiškai kartočiau haiku:
„Siaura gatvele
Pereisiu pirmyn atgal.
Ir nebeskauda... “
Kai širdį išgydyčiau, kopčiau it didis valdovas į Gedimino kalną ir paskęsčiau XIV amžiuje. Susirasčiau jaukią vietelę su vaizdu į senuosius Vilniaus pastatus ir užmerkus akis įkvėpčiau giliai giliai, kiek tik plaučiai man leistų. Su iškvėptu oro gūsiu atsimerkčiau ir stebėčiau. Mintyse šmėkštelėtų keletas prisiminimų ir keistas noras it tikram poetui ar dailininkui sėdėti šioje didingoje vietoje su rankraščiais, su popieriaus lapu ir fiksuoti gyvenimą. Daugiau ir nereikėtų. Tebūnie, sustoja laikas. Mano pavargusiai sielai tokia galimybė sustoti ir stebėti prilygtų ekstazei.