Juozas StaputisGal šis paskutinis
vakaras
įsivyraus tamsa
tirpstančio vaško sruogos
nutekės ant varinio
lyg mėnulis
dubens
ir tuo metu
jausiu
tavo pirštų švelnumą
glostant sielos
skruostą.
Gyvųjų sielos
gyvena akyse.
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
2014-04-23 13:20
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-24 13:06
...sutinku su Gunta, kad visi turi sielą [ akmuo irgi ir medis, ir bitė, ir skruzdė, net gi tas nuvarvėjęs vaškas, ir varinis dubuo], bet kai pirštai švelniai glosto sielos skruostą - tai turi būti nuostabu. Man tai ką parašei - gražu.
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-23 23:45
Tekstas grynas, bet stringa:,,pirštų švelnumą
glostant sielos skruostą.'' Norėtųsi kitos išraiškos,4 Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-23 22:45
Na,jau šitas-tiesiog nuostabus.Toks lyriškas ir jausmingas,ačiū,kad esate ir suteikiate sielai džiaugsmo.Jūsų kūriniai-lyriški ir jausmingi,skatinantys gėrį ir grožį,teikiantys šilumos ir artumo jausmo.Tuo pat metu nenoriu sumenkinti ir kitų gerb.Autorių kūrybos,čia tikrai daug puikiai rašančių žmonių ir dėkoju visiems,galėdama būti greta jūsų visų.Beje,šitą pasivogiau į mėgstamiausius.Dėkoju,sėkmės ir toliau virpinant sielos stygas.
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-23 20:04
Tik nežinau kaip suprasti - įsivyraus tamsa.Juk visi einame šviesos link...
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-23 18:23
kaip jau sakiau +3 (o kas? ir kaip - kodėl?.. viskas išsamiai komentare.)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-23 18:21
"Gyvųjų sielos
gyvena akyse", – citatos pabaiga)) kažin, ar taip galvojo Amedeo Modigliani, tapydamas moterų akis?... (akys - sielos veidrodis, gyvųjų sielos atsispindi akyse...) Jo, kažin, ką matė gyvieji žiūrėdami į Styvo Wonderio akis, arba Beatričės Grincevičiūtės... tai tik toksai pasakymas "Akys - sielos veidrodis: - tačiau, nebūtinai, bet pažiūrėjęs į akis, gali suprasti, kokioje būklėje jų savininko psichika (Siela,dar galima vadinti Psichėja, buvo tokiu vardu Graikų mitologijoje deivė.) O šiaip jau, manau, kad "akys - sielos veidrodis" būtent iš to pareina, žmogus adekvatus ar neadekvatus, akys greičiausiai parodo. (o jei būna išimčių, tai išimtis tik ir dar labiau patvirtina taisyklę.). Siela tik atsispindi akyse, jei jos yra... (sako kad Modiglianis labai mylėjo moteris, o gal jis jas matė besielėmis, už tai ir mylėjo... ;) man atrodo, paskutinių dviejų eilučių nereikia; o, kad "akys - sielos veidrodis" , tai pavalkiota (dažnai kartojama) tiesa. ( tačiau sielos buveinė ne akys, akys tik atspindys tuose, kas su akimis... bet sąmonę-sielą-dvasią vadink kaip nori, dvasią turi visi visi gyviai; tik ji gyvena skirtingose lygiuose – žmogus gyvena savimonės lygmeniu, kiti gyvūnai – pasąmonės lygmeniu, nesuvokdami savęs, tačiau jie turi sielą, visi turi, kuri yra amžina, miršta tik apdangalai (bet kurios gyvybės formos) – kūnas. Net mineraluose, kurie auga, (tai gyvi), siela slepiama juodos uždangos ir sąmonė nesugeba spinduliuoti išorėn, bet tai nereiškia, kad jos nėra juose; kaip ir medžiuose, gyvūnuose – žvėryse, paukščiuose, ne homo sapiens, jau pastebime (stebėdami išoriškai), kad jų kūno savybės, ir psichikos išsivystymo lygis leidžia jų sąmonei reikštis labiau, jie gyvena pasąmonės lygmeniu. Sielą turi visi gyvi tvariniai. Tai ta pati dvasia, o jos buveinė, gyvenime, ta gyvybės forma kurioje ji randasi. Forma miršta, esmė lieka – kūnas tik buveinė, priemonė, įrankis – jis laikinas. Ne visi sutvėrimai turi akis, o ir turintys kartais gimsta be akių, arba akli – tačiau siela juose yra, akys, tik atspindys, kuris gali būti ir uždengtas. Nerašyčiau tų dviejų eilučių pabaigoje, o ir pavalkiota tiesa juose. Tik ne namai akys, atspindys sielos, juose tiek netikslumo prie viso to. Šiaip tai keisčiau nuo „tavo pirštų švelnumą“ – žodžiu nuo tos eilutės, dar kartą gerai pagalvočiau, ką norisi pasakyti, ir tą dalį perlaukčiau, kad užrašyti, susikoncentruoti ir atrasti žodžius, ką norisi išreikšti. +3 (nors pradžia labai gražiai išreikšta, ten atrasti žodžiai, gretinimai kuriantys bendrą atmosferą.) (tik jei turite omenyje, kad įsivyraus tamsa – tai mirtis, visgi, tamsa tik gyvenime – nes jame yra šviesa, o jei ji įsivyraus, tai tik pas tą, kuris neturi šviesos viduje, savyje, vidinės šviesos. Tokia pradžioje užuominomis kalbanti vieta: “Gal šis paskutinis vakaras įsivyraus tamsa’, – o ką, po to kažkuriame užges vidinė šviesa?.. ar pasibaigs gyvenimas, o per jį – per gyvenimą (gyvenimo eigoje) protas ir kūnas buvo apleisti, ir protas taip ir nenušvito, tai siela įsiliejo į aukščiausiąją būtį to nesuvokdama, tiksliau ir karto pamiršdama, nes tai kas prisimena yra (protas) o jis, kaip žinia, yra laikinas – kaip ir kūnas. (protas ir kūnas – sielos ir sąmonės nešėjai.) jei gyvenime nepriėjai iki sielos, sielą slepiantys apdangalai nesuplonėjo ir neišnyko, atidengdami sąmonei sielos nemirtingumo suvokimą – susiliejimą su Aukščiausiąja Būtimi, tai po kūno mirties, to nebeatsitiks. Tam ir gyvenimas, įvaldyti kūną ir protą, kurie yra laikini, ir jais operuojant, prieiti iki sielos, arba tiksliau, siela - sąmone, sugrįžti į sielos nemirtingumo suvokimą. Tai kas čia pas jus per „Įsivyraujanti Tamsa?‘‘ Jei turima omenyje Mirtis, kai siela gyveno tik fiziniame kūne gyvenimą ir netapo aktyviąja jėga, kuri patapusi tokia veikia sąmoningai jau už protą ir kūną (jiems dar nenumirus) GYVENIME, tai po mirties, (kūno ir proto) ji nežinos tamsos, taip kaip nesuvoks šviesos, ir sekančiame gyvenime nieko neprisimindama, vėl turės kažkokią savo buveinę, gal žmogaus formoje, o gal net medžio – tai reiškia, kad ji jau nebeturės galimybės susilieti su Aukščiausiąja Būtimi gyvenime, tai ir po mirties. Tik žmogaus gyvybės forma suvokia save, reiškia jau ir turi įrankius (tokį kūną ir protą, kuriais tai padaryti GALI, žinoma, jei juos įvaldo, ir galiausiai siela tampa pagrindine jėga, veikianti už kūną ir už protą, kurie yra laikini.) Žodžiu, su ta įsivyraujančia tamsa MIGLOTAI, bet netrukdo, nes tai kuria atmosferą, ir atrodo lyrika, tačiau kai dar pabaigoje tas netikslias eilutes įkalate, tai ir prie pirmos eilutės kimbi, nes tai jau pretenduoja ne į lyriką, o į konkrečias mintis. Sakau, nuo tos: „tavo pirštų švelnumą“, - eilutės, gerai pagalvojus ką norėjosi išreikšti, paieškočiau tikslesnių žodžių, įvaizdžių, ar sulaukčiau jų, kad jie patys va išsirutuliuotų, bet tikrai kažką keisčiau. O paskutinių dviejų – atsisakyčiau visai, juo labiau, kad nėra sielos namai akys – gali būti atspindžiu, tai taip. Bet sielą turi visi. (ji nekinta.) ji tik patampa aktyviąja jėga, per gyvenimą, arba ne, aktyviąja, jau veikiančia kūne ir už protą ir už kūną (bet tai įmanoma padaryti TIK GYVENIME, ir tik turint žmogaus gyvybės formos kūną – smegenis (protą)). O sielą turi visi gyvi sutvėrimai, net mineralai – kuri yra viena ir ta pati, pas visus, tai ir yra Dievas, nemirtinga siela, sąmonė, Aukščiausioji Būtis, ir ją turi net skruzdės, ir mineralai, kurie neturi akių, kaip ir medžiai – ji nekinta. Ir ji nemirtinga. ) https://www.youtube.com/watch?v=kfBo7AYfTIE Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-23 17:05
dėl paskutinių dviejų eilučių kiek suklusau...kažko būsiu nesupratusi čia, mat jeigu siela nemirtinga....
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-23 15:25
"lyg mėnulis" sutrikdo šiek tiek ritmiką, "sielos skruostas" taip painokai nuskamba. Sumanymas geras, pabaiga patiko. 3+
|
  |
©
2001-2024 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |