Lig galo išnešiota gyvybė

gyvenu susitaikęs,
jog nešiojuosi savyje
gyvybės pilnatvę ir mirties
tikrovę,
Kartu ir moterų
lengvabūdiškumą,
Žvelgiu į krūtis,
jos kinta,
ne tik forma,
bet ir liemenėlės raštais,
kuriuos skaičiau, kaip poemas
apie kuklumą ir iššūkius.
Tai ne moterys,
o tik kartą sutikta
lig galo
išnešiota gyvybė,
tartum išnokusių obuolių
sultys.