Netgi, jei ir pragaras
užpildytų mane,
lyg smiltimis šulinį
vėtra.
liks tik dykuma mintims,
kai tarp šonkaulių
ietis
kartu su istorija,
uždengia pirštais vakarą,
ir šaltu vandeniu
prausia,
ir pluša prie mano
laukimo,
kas liks iš žmogaus.