Sielos trupiniais gyva, grobuoniškai okupuojanti vakarus,
Keistais priklausomybės daigais esi many įaugusi.
Be perstojo dūlėjančiais atodūsiais pakariant.
Kiekvienu skausmo persmelktu mamuaru žudausi.
Balansuoju tarp lašo vilties ir beviltiškumo,
Skambant įamžintam prašymui - „neįsipareigokim“.
Egistencine minčių kaitra stuburą į aukso smiltis,
Ir virpančiu balsu: „Viva la Vida, naujoke! „.
Vienatvės kerpes nuo kančios paminklo raudamas,
Pasąmonės žaibolaidžiu į komą - gaudyk!
Uždelsto veikimo išlydis Rebelheart „Nežudyk“ fone.
Žiūrėk, beprotybės slibinai palaima spjaudosi.
Kada nurimsta kūnų upės smėlėtame guolyje
Ir simetriškai ištįsę žvilgsniai įauga sienoje,
Skęstantys prisiminimų inkarai sušvylavę
Nugrimzta į mus, tuštumos dievus.