mėnulis ir saulė vienas prieš kitą sustoję
per ilgai žiūriu į juos juodi taškai mano akyse
išsiplečia ir kūnas plečias išsiskaidęs
į saulės dėmes į medžius smilgas sraigių kiautus
ozono sluoksnį tavo pasirinktą žvaigždyną
mažytį palydovą su tamsa ir tylėjimu
įrašytu miegant sužvarbus susiglaudus
žiemotam pajūry nesusipratus iš kur tas saldumas
po liežuviu sapnuoju ir plečiuos į belaikius
sustingusius raitelius dali paveiksluose
į rūką kurį matai tik tik prabudęs pro savo bejėgiškumą
kūnas šiltas nedriežiškas perbraukiu pirštu per sieną
o pašiurpsta kažkodėl tavo oda iškvėpi išaušta mintis
jog kvėpuojam žmonėmis kurie aplink mus
šlykštoka sumurmu uždengi pirštais mano veidą
kvapas niekada nesikeičiąs tas pats sūrumas
kaip rytinėse traiškanose išimamose lūpom
nenuryjamose nes užtenka kvėpavimo tavimi
ir nepaaiškinamos plėtros saulės dėmėm