pamirštas žmogiškumas

Šiandien važiuodamas iš darbo namo padėjau žmonėm... Mano nuotaika buvo pakili, kadangi buvo darbo pabaiga, klausydamasis radijo sau palengva važiavau link namų. Bevažiuojant kažkaip iš tolo pamačiau pakelyje stovinčią mašiną, nors priartėjus labiau pastebėjau, kad mašina ne stovi, o yra stumiama... stumiama vieno žmogaus... Tiesa visas veiksmas vyko kelyje Klaipėda-Kaunas tie Via Baltica viešbučiu, kauniečiai supras. Jūs tik galit įsivaizduot kiek transporto priemonių pravažiuoja tuo keliu per dieną, per valandą, per minutę? Šimtai gal net tūkstančiai... Ir nei vienas iš to tūkstančio nesustojo tie žmonėm padėti... Aš negalėjau nesustoti, privažiavęs prie žmogaus pamačiau prakaitu pasruvusį jauną vyriškį stumiantį savo apysenį mitsubišį, už kurio vairo sėdėjo viltį praradusi žmona. Net nedrįsau klausti kiek laiko jau stumia automobilį, suradom virvę ir nutempiau juos į artimiausia kolonėlę. Situacija buvo tokia, jog žmonės iš Kėdainių vežė savo  sunkiai sergantį mažametį vaiką į ligoninę, ir staiga kaip tyčia sugedo automobilis. Neatlikau jokio žygdarbio, tiesiog žmogiškumas šiais pinigų vergų laikais nustumiamas į kažkelintą eilės galą... Pasisiūliau nuvežti žmoną su vaiku į ligoninę, kol vyras susitvarkys mašiną, bet gedimas buvo paprastas, greit susitaisė. Palikęs juos važiavau namo ir... verkiau, ašaros plovė skruostus, nes taip gera padėt žmonėm, kai matai dėkingumo pilnas akis, šiltus žvilgsnius, ir tas paprastas žodis nuoširdus ačiū tampa pačiu brangiausiu apdovanojimu...