jei vėluoja, tai ne laiku -> "Snieguose paskandintos ir pievos,
Nesulaukia varnėnų giesmės.
Kai pavasaris smarkiai vėluoja, ", – aš apie tai. :)
Kas pasakė, kad pavasaris vėluoja!
Kas? - jis tik eidamas užkliuvo koja
už žiemos lagamino, kurį ji susidėjo
išvykdama į Antarktidą, o jis užkliuvo - ir pažiro, kas jame buvo supakuota, tai jis jau čia...
žiema pasivėlino, pavasaris kojomis pirmyn gimė, bet jis nevėluoja - jis jau čia... :)
Aš ir nesakau, kad kažkas gimsta nelaiku, aš sakau tik, kad kovas ir Juozinės, ir vėl su sniegais...
...ir kovas Neptūno ir melsvos spalvos mėnuo. Tuo galima paaiškinti, kad ir dalis žibučių žydi mėlynai ir dar kiti žiedai mėlyni...
Ir man tokios mintys kilo, kaip Annai, perskaičius tokį gražų kūrinį.
Kaip nuostabu, kad dar yra tokių vyrų, kurie taip jausmingai gražiai gali išsilieti poezijoje (Kom Potas tegu nė nebando pareikšti, kad poezijos čia maža!)
Labai paskutinis stulpelis imponavo.
Vis dėlto, kai kūrinys susirimuoja - visai kitaip skaitosi - jis skamba gražia melodija, kurią norisi dainuoti.
Kai skaitai kūrinį ir mintis nepabėga, reiškia, jis turi prasmę.