Pūkuota kamanė
lyg bumbulas
nuo mano žieminės kepurės
nutūpė
ant dobilo galvos
lengvai pataiko
ir į mane nežiūri.
Gulėk sau
milžine
žaliame pasaulyje
gražesnio nėra ir nebus
paliesk, pauostyk... užsimerk
galbūt išgirsi.
Skruzdėlės
pro šalį skuba
tempia dar leisgyvį vikšrą
kanda
oi apie šitą nereikėjo užsiminti
kaip mandagumas reikalauja.
Jeigu žiaumoji smilgos kotelį
saldų ir sultingą
tai jau beveik puotauji
nekviesta.
Būtų rytas
galėtumei lyžtelti rasos
nuo apsvaigusio smilgos
ir galbūt sumažėtumei
tiek, kad ne gėda būtų
pasikalbėti.
Apie tai...
Kiek boružė
turi taškų
tiek vaikų
šitiek skalbti jai tenka kasdien
raskilos ežeruos išskalauti
ir gerai jeigu voras nepyksta
kai plevėsuoja
marškinėliai maži jo tinkle.
Pūkuota kamanė
turi namus
į svečius nepakvies
saugo paslaptis ir nesileidžia
į kalbas
ūžia, skuba, neša
jau ant kito dobilo niurzga.
Namisėda sraigė
kantriai laukia
svajoja apie lietų
ir norėtų lango
klausytųsi
kaip į stiklą lašiukai barbena
galvotų
gal atėjo svečių.
Jeigu sužvanga
garsas geležinis
būna šio pasaulio tragedija
kažkaip išgyventi tenka
gelbėtis pienių parašiutais
išmokti skristi aukščiau nei gali
rasti namus sutemus
sugrįžti.
Pernai
iki šalto rudens
melodiją žalsvą
virkdė
ilgesio nukamuotas žiogelis
netikėjo, kad būti vienam
taip sunku
ir užgroti linksmai negalėjo
šitokios žalios ir mielos
buvo akys
jo mylimosios.
Eik jau
visko nesuprasi, neišgirsi...
paglostė skruostą gysločio delnas
į namus skubėk
kol turi kur pareiti.