vėl rytas susisukęs inkščia,
inkščia.
krenta vakaras į sniego patalus,
dunksi priešpilnio žvaigždė į laumžirgio varinį luotą.
atsigręžiu, o rodos, buvo vakar,
vakar.
ištirpęs liepsnoje, uolienų vaškas ritasi nuo kalno
ir sunaikina kryžius, abejones, laiką, akmenis.
palikdami sušalti meilės rasai
eglišakiais nukarūnuotai chrizantemų
sniegu,
sniegu.
vėl rytas susisukęs inkščia kaip šuva benamis,
raudonas saulės diskas – praeities skylė.
vėl įlendu į ją prisiminimais,
mimais,
scenom.
taip, jei kalbėti apie apturimą dvasinį malonumą - emocinį pasitenkinimą, tai skaitant, šis tekstas, jo tikrai nesukelia (kalbu už save, o ne už visus, tik vieno iš skaitytojų įspūdis) taištai, tai yra taigi,
melą jaučiu ypatingą tose eilutėse:
ir sunaikina kryžius, abejones, laiką, akmenis.
palikdami sušalti meilės rasai
ar net nesuabejojate, sakote MEILĖS? atrodo sugalvojote kad Meilės, bet tai melas - ir širdis jaučia, kad melas, įgarsinime girdisi, išgirskite kaip perskaitėte žodį meilės... (greit nukniaukėte, išgirskite, pamatysite, nukniaukėte nes širdžiai neįsakysi, ji žino,kad taip nėra,gal ten koks kitas žodis turi būti? nu meilės(?) - tikrai, nesiriša, ir skaitote meluodamas ten... (paklausykite, nukniaukiate tą meilės, ir greičiau prie sekančio žodžio, jis melagingas, kad nieks nepastebėtų, paklausykite iš šono,jei nebus sunku išgirsti.)
viskas kas įtikina, tai tapyba žodžiu,nors man jūsų tapyba drobėje kur kas labiau patinka, nei žodžiu, tačiau jei be vaizdinės medžiagos ir be skaitymo,tai tekste atskiri fragmentai - šuo inkščia rytą,ir taip kas rytą, tai rodos, kad ne šuo, o rytas inkščia,ir ko jis taip rytais?..
matosi vis tik rytas - girdisi inkščiantis rytais šuo JŪSŲ tekste šiame, ir kada skaitote, matosi nuostaba vaizdais, kas tekste yra nutapyta, tai:
1."krenta vakaras į sniego patalus,
dunksi priešpilnio žvaigždė į laumžirgio varinį luotą."
2."ištirpęs liepsnoje, uolienų vaškas ritasi nuo kalno
ir sunaikina kryžius, abejones, laiką, akmenis.
sniegu sniegu"
nesakyčiau tik SUNAIKINA, tik viską vienodai pamyli,ir purvą ir kryžių ir kraigą ir gėlę - NUKLODAMAS sniegu,ir viskas balta - visiems vienoda švara. dar gali ir pavogti - pavogti viską iš akių, palikdamas akims save, mainais... nuklodamas ir balta balta. va tas vienas žodukas... (o juk jis ir toli nuo meilės, ką?..)
na ir tas skaitosi lengvai,bet perskaičius paskutinė eilutė:
[i]vėl rytas susisukęs inkščia kaip šuva benamis,
raudonas saulės diskas – praeities skylė.
vėl įlendu į ją prisiminimais,
mimais,
scenom.
Tik vietos jau – per maža,
maža.
L i k o trupiniai.[/b]
(ta, juodesniu šriftu paryškinta) iššaukia tokį regažą, tokią mintį, kai ją perskaitęs automatiškai pamąstai: "na... jei jau neprivalgei, neprilaižysi – trupiniai,tai trupiniai..."
-
man patiko paveikslai, ir tapymas žodžiu, o skaityme jūsų, nuostaba, būtent tose citatose,kurios ir tekste patiko, ir tonacijos skaityme buvo geriausios ten. (sakau savo įspūdį.) nors tapote mano akims ir ausims, jūs geriau drobėje, nei žodžiu.
ačiū autoriau, kas man patinka dabar rašyk lt tinklalapyje, tai jūsų tas noras, tegul sentimentalus gyvenimiškas noras, va kad gražu būtų, tas nuoširdus eilėraščio publikavimas, tas klipas, tie paveikslai, tas toks gražus noras, va taip, kad gražu būtų... tai sujaudina, tas noras. tada sukirba dvasiai malonumas, kad yra tas noras, kad taip stengiamasi, va, kad būtų gražu. ŽINAI, kaip viename haiku išsakytas būna tas noras, nors ir badmetis
"ryžiai baigėsi
sudėkime spalvotus akmenukus į vazą
kad gražu būtų" --- ne pažodžiui, bet pameni, va tas noras. supranti?.. tai jaudina. (kada nuoširdu.) Pas Jus tai nuoširdu. ( nuomonė ir įspūdis apie viską, ką įskaičiau šioje jūsų publikacijoje publikuojamoje skaitytojui.)