Užlieja kaulus karštas stiklas.
Toksai visai nepermatomai
Gelsvas, spindintis ir tirštas.
Sustingsta.
"O dabar jau - laisvas, eik!", - man sako.
Aš: "Ką gi - ačiū", - ir bandau ropoti -
Rankomis apglėbęs
Koją pastatau.
Vis dar nepratęs ir bijau
sutrupinti ar bent įbrėžti
Šį, sako Dieviškos kilmės,
Inkliuzą.
Mielasis Dieve, mėgsti groti bliuzą?!
juodų žmonių gerklėm,
baltųjų kaukolėm ir kaulais.
Bet iš manęs - šokėjas prastas.
Galbūt dėl to, jog muzikantas -
Kurčias?..
Tiktai lėtai linguot į šonus bepavyksta
Ir dar...
(Daugiau šviesos! plojimai!) nes
kito galo
lyno nesimato...