seniai negrįžtamai nutolo...

... seniai negrįžtamai nutolo
vaikystės  l a i k a s  ir daiktai,
bet  n e b e g a l i  atsiskirti
nuo mūsų tėviškės takai

tenai pradžia, ieškojimai, klydimai,
numintuos slenksčiuos šiluma,
o prie žilų beržų ošimo
ten visad laukusi mama

ir nors ateinam nusilenkti,
b e  ž o d ž i ų  padėkot tyloj,
tiems tėviškės takams ir daug kam
mes liekam amžinoj skoloj,

o kai atėjusią pajuntame vienatvę,
suvokiame –  jau nieks nepakartos
nei rūpesty išaugusio švelnumo,
nei tos jausmų nedalomos tiesos...






P. S.: „Seniai negrįžtamai nutolo... “ ... paskaitau dabar šį eilių,
          kažkada rašytą ... lyg aidą/ pajuntu laiko tėkmės suvokimo
          realiatyvumą, o ir pats gyvenimas jį teigia...
          Dabar jau taip ne (pa) rašyčiau –„seniai... “– laiko tėkmės
          supratimas, jautimas kitas ...
          Priimkite (arba ne) šį  e i l i ų  tokį koks jis buvo /yra/
          sekmadienio ryto lengvam pasiskaitymui ...