2013 09 30
Rožių žiedlapių burtas
Pakursto kvapu sekti iki
Didelės ąžuolinės lovos,
Kurioje kadaise taip pat miegodavo
Jaunystė.
Čia galime įkvėpti
Ne tik laiko dulkių, bet ir atrasti
Tikslą Prometėjo.
Mes pavirstame laukiniais uolų piešiniuose,
Akrobatais skriejabčiais mėnesienos trapecijomis,
Mandolinos melodijom. Oru.
Mūsų negali įkalinti apgaulingai
Mažos šio kambarėlio sienos, nes mes jau
Horizonte šmėkščiojantys gandrų sparnai,
Skubantys į tolius.
Tu - mano burtas ir, jei mano senelė paklaustų:
Ar tu esi ta be, kurios negalėčiau gyventi
Aš nedvejodamas žinočiau atsakymą –
Esu jos merkiamų lietaus lašų įkaitas.
Nes didžiausia priklausomybė negalėtų apibudinti
Jos feromonų užtaiso -
Panardinančio mano sielą į neišgyventas patirtis.:
Senai, kai net želti nebuvo pradėję mano senelio dantys.
Muzika, kurią girdėdavo buvo kitokia.
Mokanti klausyti ištempus ausis;
Gamtos, gyvenimo gyvybės.
Vyturio,
Ropojančios pirštais boružės,
Vėjo šnektų medžiuose,
Naktimis besivartančių lovose brolių griautinio.
Jei gyvenimas nutrintų delnu
Kreida nubraižytas linijas gatvėje
Mes daugiau nebesužaistume „Klasių“
Su draugais, -
Jie pavirstų, tuo ko klausėsi protėviai –
Aidu mūsų prisiminimuose.
Visai, kaip tie svajotojų vaizdiniai, kuriuos suapvalinome,
Lyg skaičių po kablelio ir pavadinome romantika.