Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Šmadrija Šmadrija

Varnaitė, vardu Jurga (V dalis)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


5.
Niekam nereikalinga tiesa



Tomas lėtai krutėjo mokyklos koridoriais, vienoje rankoje laikydamas storą sąsiuvinį, o kitoje maigydamas gerokai apkramtytą rašiklį, kuriuo nesėkmingai bandė išgauti tinkamus meilės laiško žodžius. Kankinosi jau pusantros paros, prirašė kelis tuzinus variantų, tačiau vis atrodė ne taip, kaip reikia. Net internetinis „meilės laiškai žaliems“ vadovas pasirodė bejėgis prieš realybę. Viltingai studijavęs minėtą puslapį visą naktį, paryčiais netikėtai aptiko užrašą mažomis raidėmis nuo paties autoriaus, kad šio pamokos negarantuoja tinkamo rezultato, todėl jis privalo vadovautis savo galva.

Tomas jautė, kad jo galva tuoj susprogs nuo įtampos, kokios nejautė net per fizikos ar chemijos pamokas. Meilės laiškai buvo kažkur anapus šiuolaikinių fizikos dėsnių ir jam kėlė tik nerimą.
Išvydęs literatūros mokytoją, nejučia atsekė paskui ją iki mokytojų kambario, taip ir neišdrįsdamas paprašyti pagalbos. O paskui net nepajuto, kaip atsidūrė ketvirtokų bei penktokų sparne, sukdamas ratą atgal į savo klasę. Deja, mažiukai tarpusavyje kalbėjosi tik apie žemiškus dalykus ir jokių patarimų Tomui nepajėgė suteikti.

Visiškai iškankintas, jis jau norėjo pasiduoti bei sukti prie laiptų, kai akies krašteliu išvydo Guliverį, marširuojantį liliputų žeme.
Žinoma, Guliveris nebuvo itin didelis ir iš ketvirtokų išsiskyrė nežymiai, tačiau to užteko Tomo žvilgsniui patraukti.
„Taigi čia Jurgos sesuo. “ - dingtelėjo vaikinui. - „Beje, pati Jurga taip ir nepasirodė pirmoje pamokoje. Kaži, kas nutiko? “
Truputį pastovėjęs bei paklapsėjęs akimis, jis vėl sužiuro į prirašytą sąsiuvinį, ketindamas tęsti, kai staiga išganinga mintis šovė galvon ir Tomas net nepajuto, kaip kojos jį ėmė nešti Miglei iš paskos:
- Ei, palauk!
Į jį atsisuko visi ketvirtokai, kurie buvo įpratę vienas kitą vadinti „ei“, tačiau Tomas nekreipė į juos dėmesio.  Pati Miglė grįžtelėjo, kai jis atsidūrė visai šalia.
- Hobite vojariste? - pažino Tomą. - Ko tau reikia?
- Aš... dėl Jurgos... - sumikčiojo sutrikęs Tomas, kuriam visada buvo sudėtinga pradėti pokalbį su merginomis.
- Taigi visai neseniai sakiau taviškiams, kad ji ateis tik į trečią pamoką, - suniurnėjo Miglė. - Ji tėvą pavaduoja, niekuo negaliu dėl to padėti.
- Aš ne... ne dėl to, - lemeno Tomas, jausdamas, kaip visas pamažu išprakaituoja. - Tu juk Jurgos sesuo... turiu galvoje, tu žinai apie ją daugiausiai, ar ne?
- Turbūt taip. Ir kas?
- Aa... aš pagalvojau, gal tu galėtum man padėti truputį, aš čia įstrigęs vienu rimtu reikalu, matai...
- Stop, - Miglė ištiesė ranką į Tomą, sustodama pati. - Tik nesakyk, kad tu...
Tomas paraudo iki plaukų pašaknų, nunarindamas galvą.

„Šitas yra Jurgos kavalierius?! “ - apstulbo Miglė. - „Pala, ar čia ne tas pats, kurį Jurga ne per seniausiai gelbėjo? Tas pats, kurį Rasa buvo nufilmavusi? Negali būti, kad sesė imtų trainiotis su panašiais! “
- Judu jau seniai susitikinėjat? - nusprendė pasitikslinti.
- Ne ne! - pasibaidė Tomas. - Mes dar ne... nesusitikinėjam, aš dar tik bandau pakviesti tavo sesę į pasimatymą, bet man niekaip neišeina surasti bendros kalbos. Pagalvojau, kad gal tu... gal...
- Kad aš padėsiu tau nueiti į pasimatymą su mano sese? - prisimerkė Miglė. - Kodėl turėčiau?
- A... aš tau nelikčiau skolingas, jeigu padėtum! - dar labiau sutriko Tomas.

Į jį dabar žiūrėjo dvi primerktos, metalu žėrinčios akys. Po kelių įtemptų sekundžių Miglė nuleido akis žemyn ir šyptelėjo:
- Cha, tu pirmas, paprašęs manęs tokių dalykų. Neliktum skolingas, sakai? Net jeigu tai reikštų vaišes namų darbo ledais trissyk per dieną, visą savaitę?
- Gerai, - beveik negalvodamas sutiko Tomas.

„Velniava, nejaugi paprašiau per mažai? “ - susirūpino Miglė. - „Nors ne... suspėsiu pakelti kartelę vėliau, dar ne viskas prarasta. “
- Sakai, gerai... - mergina ištiesė ranką ir Tomas ją neryžtingai paspaudė. - Tebūnie. Aš tau padėsiu vieną kartą. Tai sakyk, kas ten tau nesiseka.
- Ak, tai dėl... dėl laiškų Jurgai, - ėmė versti sąsiuvinio lapus Tomas.
- Tu rašei laiškus mano sesei? - vos nesusijuokė Miglė. - Rimtai?
- Bet Jurga juos sunaikindavo vos gavusi, - nepastebėjo Miglės grimasos Tomas. - Kažką vis ne taip parašau, kažkur padarau labai rimtą klaidą ir Jurga... Žodžiu, man atrodo, kad ji laiškų atžvilgiu kitokia nei visi žmonės, todėl ir sugalvojau tavęs paklausti, kai pamačiau.
- Turi savo laiškus čia? - ištiesė ranką Miglė. - Nagi, parodyk!
Paėmusi sąsiuvinį pravertė visiškai subraukytas vietas ir įsiskaitė į pirmą surastą švarų tekstą.

Ir pajuto, kaip ima liepsnoti skruostai bei kaisti smilkiniai.
„Kas čia per... iškrypėliškas verbalinis prievartavimas? “ - pagalvojo pakraupusi. - „Kodėl šitame tekste tiek daug malonių žodelių?.. Per juos net neįmanoma suprasti, ko jis nori iš Jurgos – pakviesti į pasimatymą, ar nužudyti ją vietoje. Jeigu man kas nors tokį įteiktų, prisiekiu – išmesčiau pro langą su visu autoriumi... “
Ausyse grėsmingai trakštelėjus nuo besikaupiančio vidinio slėgio, Miglė skubiai atvertė kitą puslapį.
Kitą laiško variantą įveikė tik iki pusės – daugiau nebeleido sąžinė.
- Gerai, man viskas aišku, - grąžino sąsiuvinį Tomui visa išraudusi. - Bijau, taip nieko nebus.
- Aš taip ir galvojau – kažkas blogai su mano laiškais, - nusiminė šis.
- Ne... - skubiai galvojo Miglė. - Su tavo laiškais... viskas labai gerai. Net per daug gerai. Man atrodo, bet kuri kita mergina tokį gavusi mirtų vietoje... iš laimės, ta prasme.
- Tikrai?
- Bet, - kilstelėjo pirštą Miglė, - su Jurga tai neišdegs. Kad rimtai sužavėtum Jurgą, tau reikia jai rašyti... rašyti eilėmis! Teisingai – Jurga dievina poeziją, todėl tau reiktų ją panaudoti savo laiškuose!
- Oho, - vaikinas užvertė galvą į lubas. - Bet tai čia jau visai kitas lygis... Aš nemanau...
- Prisimink, kaip vienas poetas aprašinėjo Trakų pilį, - svajingai murmtelėjo mergina. - Jeigu sugebėtum kažką panašaus apie Jurgą sukalti, jinai tikrai neliktų abejinga.
- Aišku, - skubiai užsirašinėjo Tomas. - Trakų pilis... Aš gal tada šitą ir išbandysiu!
- Gerai, o aš tada lauksiu savo trijų ledų porcijų. Beje, - kilstelėjo pirštą Miglė, - būtų labai gerai, jeigu visas tris šiandien gaučiau iš karto po pamokų.
- Mhm... po pamokų, - užsirašinėjo Tomas. - Gerai, bus. Labai ačiū!
- Sėkmės, - pamojavo Miglė.
Raudonis pamažu nyko iš jos veido, tačiau pakišti galvą po šaltu vandeniu vis dar norėjosi.
„Tau vertėtų trissyk susimąstyti, prieš bandant nusipirkti iš manęs mano sesę“ - pagalvojo, atsiremdama į palangę. - „Trakų pilis... Jurga, pakentėk – aš dar pamenu, kaip tu žviegei įsiutusi, mokydamasi tą gabalą mintinai. Visi sporto salėje pamena... “

<<>>

Sustojusi prieš klasės duris, Jurga plačiai nusižiovavo, tada prisidengė burną ranka ir apsidairė, ar niekas nepastebėjo. Pravėrusi duris žengė vidun.
Ją pasitiko įprastas šurmulys, pagardintas atitraukiamų ir vėl pritraukiamų kėdžių džeržgimu, tyliu juoku ir neskoningais anekdotais, kokiais bandoma pralinksminti tuos, kuriems simpatizuojama. Aplinkui virė įprastas klasės gyvenimas su savo vidine politika, ekonomika ir vietiniais karo reikalais.

Jurga ne iš karto pajuto, kad į ją vogčiomis spoksoma iš visų pusių. Iš pradžių pastebėjo, kaip ją sutrikęs nužiūrinėja Jurgis, kuris paprastai nekreipdavo į ją dėmesio. O panorusi apsimesti, kad nieko nepastebėjo, išvydo ir daugiau suglumusių veidų.
- Kas čia darosi? - murmtelėjo Jurga Raselei, atsakiusi į šios „labadieną“. - Ar su mano drabužiais kažkas negerai?
- Pameni, kaip aš tau sakiau, jog Dievo keliai nežinomi? - pamojavo telefonu garbanė. - Tai va. Vakar visi galvojo, kad Viktorą ant žemės paklojo Andrius iš vienuoliktos C. Šiandien jau pasklido gandas, kad tai tavo darbas. Ir tas gandas tebesklinda feisbuke, gana įtikinamos istorijos pavidalu. Ir tai net nėra mano darbas.
- Bet... kad aš net nesu užsiregistravusi feisbuke.
- Na žinai. Šiais laikais, kai Jurga tingi eiti pas feisbuką, feisbukas pats ateina pas Jurgą, - pamokomai ištarė Raselė. - Vakar naktį Andrius įdėjo savo istorijos versiją ir pasidalino ją su draugais. O jo draugai pasidalino dar su... palauk, tuoj pasakysiu.
Raselė pirštu pastumdė vaizdą telefono ekrane.
- Dabar jau trys šimtai dvidešimt aštuoni tuo dalinasi, - šyptelėjo. - Bus populiariausia dienos naujiena.
Jurga klestelėjo į savo suolą, jausdama nemalonų prieskonį burnoje.
- Iki šiol maniau, kad tau reikės pasisaugoti tavo pačios sesers, kuri viską matė kartu su manimi, - palaimingai markstėsi Raselė. - Bet panašu, kad tiesa iš maišo lenda ir be jos. Ką dabar darysi?
- Hm?.. Nieko. - Jurga prasegė kuprinę. - Tai tik interneto paskalos. Visiems bet kuriuo atveju reikės patvirtinimo. Be jo visa ta istorija nieko nereiškia.
Raselė susidomėjusi stebėjo Jurgą, laukdama tęsinio, tačiau ši atkakliai nutilo, apsimesdama, jog nepastebi įkyrių smalsuolių žvilgsnių.
Tik mintyse sugriežė dantimis, prisimindama kvailai besišypsantį Andrių. Norėjosi dabar pat sutikti jį kur nors šalia ir iš visų jėgų užminti ant kojos. Visi kiti veiksmai būtų pernelyg akivaizdūs, o aplinkinių dėmesio ir taip netrūko. Ne, atkeršys kaip nors paprasčiau, kai pasitaikys palanki proga.
Įsitaisiusi savo suole, nubraukė palaidą sruogą nuo akių.

Arba paprasčiausiai nieko nedarys. Kam tie nemalonumai? Kaip pati ir sugalvojo – be jokio patvirtinimo visa ši istorija taip ir lieka gandų lygyje.

Ir vis dėl to Jurga jautė viduje kirbantį negerą kirminą, trokštantį padaryti ką nors bloga.

<<>>

Karate klube tą dieną sukiojosi vos pora aktyvesnių narių, kurie be Viktoro nelabai žinojo kuo užsiimti, todėl pasikeisdami spardė vienas kitą bei smėlio maišą, šalia kurio ilsėjosi Domas, ištiesęs ant čiužinio skaudančią koją. Jis vienintelis negalėjo prisidėti prie treniruočių, todėl leido laiką skausmuose, viltingai laukdamas savo vado sugrįžimo. Į pamokas jam buvo nusispjaut, kaip ir į tų pačių mokslo metų pakartojimą trečią kartą. Domas buvo iš tų, kurie sąžiningai plaukia pasroviui, net jeigu srovė neišvengiamai neša prie prarajos. Galvoti apie gyvenimą jam nesisekė, apie būsimą karjerą – tuo labiau. Jam labiausiai patiko, kai kas nors už jį nuspręsdavo, kur Domas šį vakarą išmušinės pinigus ir kuriame bare juos ištaškys. Toks gyvenimo būdas nereikalavo didelio smegenų pajėgumo.
Todėl, kai Viktoro nebuvo šalia, Domas neišvengiamai jautė didžiulę tuštumą, lyg kažkas labai svarbaus būtų pradingęs iš gyvenimo.

Durims prasivėrus, jis pats pirmas grįžtelėjo į tą pusę ir jau tiesėsi atsikelti, vildamasis išvysti Viktoro veidą. Tačiau į klubą įžengė kažkoks nepažįstamas vyras su madingu, juodu kostiumu ir kruopščiai sulaižytais, bei kremu gausiai suteptais plaukais. Jį lydėjo du kampuoti tipai su akiniais nuo saulės ir viena mergina, kurios veido bruožai šiek tiek išdavė giminystės ryšius su madingo kostiumo savininku.
- Gera diena, - mandagiai linktelėjo vyras dviems besportuojantiems marozams ir Domui. - Tikiuosi, pataikiau į tą karate klubą, kurį lanko Viktoras?
- La... labs, - sutrikęs linktelėjo vienas iš marozų. - Jo, šitas. Bet Viktios šiandien nėr.
- Taip, žinau, jis ligoninėje, - pasitaisė kaklaraištį vyras. - Aš esu jo tėvas ir man būtų labai malonu sužinoti, kas čia iš tiesų vakar nutiko.

Du marozai susižvalgė tarpusavyje. Jie viena ausimi buvo girdėję, kad Viktoro šeima vadovauja naktiniam klubui, kuriame retsykiais vyksta  nelegalūs dalykai. Tai tėtušio dėka Viktia toks drąsus, mokyklos teritorijoje elgdamasis kaip jam patinka,  nepaisydamas vadovybės. Tačiau ką tokiu atveju pasakyti šiam žmogui? Tiesą?
Kad Viktorą iškirto peraugusi pana?
Ar kad jį tariamai patvarkė kažkoks išsišiepęs kvailelis iš vienuoliktos klasės, kurį dabar visi bando paversti didvyriu?
Kuri tiesa šiuo atveju būtų parankesnė?..
- Tai kalbės su manimi kas nors? - šypsojosi lūpų kampučiais vyras. - Tu, pavyzdžiui. Ar buvai čia vakar, po dvyliktos valandos?
- Aš... - sumikčiojo Domas, šiaip ne taip pakildamas nuo žemės. - Jo, buvau aš vakar.
- Tai reiškia, kad matei viską savo akimis?
- Ėė... Jo, mačiau, bet...
- Ir tu dabar pasakysi man, ką matei, - hipnotizavo savo santūria šypsena vyras.
Jam už nugaros krustelėjo mergina, kuri neatrodė itin patenkinta lėta pokalbio eiga. Ši, priešingai nei vyras, nesistengė mandagiai šypsotis, todėl veidas atrodė šaltas ir netgi pavojingas, ypač atkreipus dėmesį į du neryškius vertikalius odos linkius tarp nuleistų antakių.
Domas pažvairavo į abu marozus. Vieną kartą jau gavęs pastabą dėl vakarykščių įvykių, jis pats irgi nenutuokė, kurią tiesą turėtų dabar pasakoti.
- Tai... vakar Viktia atsivedė čionai vieną mokinį ir... norėjo jį pamokyti taisyklių, - pradėjo atsargiai. - Bet taip išėjo, kad tas mokinys... ee... žodžiu...
- Mokinį? - pertraukė vyras. - Reiškia, tai buvo kažkas iš gimnazijos, ne iš išorės?
- Jo, iš kitos vienuoliktos klasės... - prakaitavo Domas.
- Aišku. Tuomet viskas gerai, - vėl pasitaisė kaklaraištį vyras.
- Pala, kaip tai gerai? - neišlaikė mergina. - Taigi Viktoras ligoninėje!
- Taip. Ir tai jo problema, jeigu nesusitvarko su vidiniais gimnazijos reikalais. Jeigu tai ne mūsų konkurentų darbas, tuomet nėra reikalo ir kištis, Austėja.
- Bet mano brolis...
- Aplink tavo brolį kasdien sukiojasi šimtai mokinių. Kai kurie iš jų stipresni už Viktorą ir nieko čia nepadarysi – tokia realybė, - ramiai pratarė vyras. - Aš vykstu namo. Tau irgi vertėtų užsiimti savo reikalais.
- Neįtikėtina! - trinktelėjo į durų staktą Austėja. - Tai ko mes čia iš viso atsibeldėm?
- Kadangi tavo brolis negali prakalbėti, mes rinkome informaciją, tik tiek. Jeigu aš pradėčiau bausti kiekvieną, nors kiek stipresnį už savo sūnų, tai būtų žalinga verslui. Mes nedarome dalykų, kurie žalingi verslui, aišku?
Mergina nuleido galvą, tarsi sutikdama su tėvu, tačiau veido išraiška rodė ką kita.
- Gerai, tu nedaryk nieko, kas žalinga verslui, - pasakė ji. - Aš tuo tarpu paieškosiu to, kuris patvarkė mano brolį ir pasižiūrėsiu, ar labai jis stiprus.
- Tu pernelyg pasikliauni kilnia kovų menų ideologija. Kartais stiprybė gali sutilpti į paprasčiausią šovinių dėtuvę, - vyras išsitraukė pistoletą ir kilstelėjo jį ties savo akimis, nukreipęs vamzdį į lubas. - Tai, beje, irgi labai paranki filosofija. Joks žmogus netaps greitesniu už kulką. Tai būtų žalinga sąnariams. Ir tą žinant nelieka jokio reikalo ieškoti stipresnių.
Abu marozai ir Domas tik sumirksėjo iš siaubo, laukdami kokio nors neįtikėtino dalyko, tačiau vyras viso labo paslėpė ginklą ir išėjo pro duris. Abu kampuoti tipai su akiniais išsekė jam iš paskos, tik vienintelė Austėja liko klube, įrėmusi kumštį į durų staktą bei kramtydama apatinę lūpą.

- Vatafak, - sumurmėjo, plėšriai dėbtelėdama į klubo narius. - Gerai, jūs trys! Dabar papasakokite man smulkiai, kas ten per pyderas, iškirtęs mano brolį ir kur galėčiau jį surasti!

<<>>

Jurga klestelėjo į jau pamėgtą kampelį valgykloje, kur dažniausiai likdavo viena ar blogiausiu atveju – su Rasele, įsikandusia kokią nors naują idėją. Šį kartą garbanė nesisukiojo šalia, todėl pietūs žadėjo būti itin ramūs, net jeigu tai tik vakarykštės salotos su apdžiūvusia duona.
Iš užnugario nutvieksta plataus lango, daugumai valgyklos lankytojų Jurga buvo virtusi juodu šešėliu šviesos kvadrate, kuris netgi savo ūgiu pernelyg neišsiskyrė iš aplinkinių.
Bekramtydama savo beveik sveikus pietus, ji nesunkiai pastebėjo Andrių, kuris nerūpestingai įsliūkino į valgyklą, pasisveikindamas su keliais pažįstamais ir apdovanodamas visus savo nepamainoma, kiek kvailoka šypsena.
Ar ši buvo tikra? Jurga tuo truputį abejojo. Nejučia primerkė akis, idant šios taip karingai nežėrėtų ir nepritrauktų dėmesio. Andrius šioje gimnazijoje kažką slėpė nuo visų – tą ji galėjo nesunkiai užuosti, nes ir pati turėjo ką slėpti. Ir nors žinojo, kad ilgai paslapčių išlaikyti nepavyks, ypač po paskutinių dviejų debiutų, visgi norėjosi ramybę pratęsti bent kiek ilgiau.
Sveikas protas Jurgai kuždėjo, kad vardan ramybės geriau stebėti iš tolo ir nesikišti, kad ir kas benutiktų. O dar geriau būtų, jeigu dabar pat į valgyklą įsiveržtų kokių nors pašaliečių marozų būrys ir imtų demonstruoti savo kumščių bei peilių galią prieš gimnazijos mokinius. Tada jai beliktų nulįsti kiek giliau į šešėlį ir žiūrėti, ką darys Andrius. Toliau apsimetinės kvaileliu, laukdamas paties blogiausio, ar iš karto ims tvarką daryti?
Iki melagių tiltelio griūties liktų tiek nedaug...
Nuvijusi fantazijas į šalį, pakabino šakute agurko gabalėlį ir prisimerkusi nužvelgė nepažįstamą merginą, atsekusią į valgyklą Andriui iš paskos. Tą buvo galima nesunkiai suprasti iš išlaikomo itin mažo atstumo ir rodomo itin didžiulio dėmesio.
Mergina kiek išsiskyrė iš kitų jau vien tuo, kad vilkėjo suknelę – į gimnaziją paprastai visos ateidavo džinsuotos bei marškiniuotos, bet tik ne sukniomis ar sijonais.
Jurga nejučia prisiminė savo motinos žodžius, kad šiais laikais merginų tuoj nebegalėsi atskirti nuo vyrų, nes pastarieji irgi pradėjo po grožio salonus lakstyti. Todėl ji, Jurga, privalanti bent kartą į savaitę apsimauti ką nors kita nei savo pusiau sportines, judesių nevaržančias kelnes.
Bėda ta, kad su sijonais nepasispardysi bėdai ištikus. Nebent tai būtų iki pat šlaunies skeltas sijonas, kokį motina retsykiais namie nešiodavo, tačiau su tokiu gimnazijoje visai nesunku tapti dienos sensacija. Greičiausiai dar ir pastabą gautų dėl aprangos stiliaus. Ne, suknios yra visiškas blogis...
Vis dėl to Jurga mintyse pripažino, kad apdaras daro savo – nepažįstamoji gana ryškiai išsiskyrė iš visų kitų savo spinduliuojama aura. Galbūt dėl to, kad tai buvo tinkamai pasiūta suknia, o gal ir todėl, kad ji buvo vienintelė tokia šioje vietoje.

- Ei, palauk, nepabėk taip greitai! - merginai besistengiant neatsilikti nuo Andriaus, Jurga nesunkiai įžvelgė, jog ši kažkiek primena Raselę – tokia pati prielipa, vos tik užuodžia kokią nors neįprastą sensaciją.
Nejučia nusišiepė nuo ausies iki ausies. Nejaugi Andriaus nelauktas populiarumas davė vaisių? Dabar ir jį persekiojo ištikima gerbėja, pasiruošusi ištampyti nervus. O kad ši timpčioja už jų, nesunku buvo suprasti iš gana dažnokai paaštrėjančių Andriaus judesių.
- Nebėgu. Atėjau papietauti...
- Koks sutapimas! Aš taip pat!..
Jų pokalbį užgožė šurmulys. Jurga lėtai kabino savo salotas, nenuleisdama akių nuo porelės. Išsirinkę savo patiekalus, jiedu netrukus atpėdino kur kas arčiau, Jurga net galvą nunarino, neketindama išsiduoti.
- Gal nori šokolado? Aš galiu pasidalinti, - nerimo mergina.
- Nemėgstu šokolado.
- Tu... negali būti – visi juk mėgsta šokoladą!
- Mano visa vaikystė buvo pernelyg šokoladinė, - šyptelėjo Andrius. - Užtai dabar negaliu jo pakęsti. Atleisk.
- Mm... O aš saviškę praleidau taboro pakraštyje, tai mane viena čigonė išmokė burti.  Ne tik iš delno, bet ir iš kitų kūno dalių, - mergina žaismingai mirktelėjo akimi. - Nori, išbursiu tau viską apie rytdieną? Maždaug, kiek banditų sutiksi ir kiek iš jų įveiksi?
- Kažkodėl abejoju, kad tokių apskritai bus.
- Jeigu susitiktume po mokyklos, galėčiau išburti ir visą būsimą savaitę. Patikėk, aš gerai matau visus pavojus. Ypač tuos, kurie susiję su kruvinais dalykais. Beje, ar Viktorui kraujas smarkiai bėgo?
- Ei, Deimante, - kilstelėjo ranką Andrius. - Jau sakiau, kad ne mano tai darbas. Gal paliekam temą ramybėje?
- Tai tu man sakai, kad stambų, drūtą Viktorą nugalėjo ta ilgšė iš vienuoliktos A? Nori, kad aš tuo patikėčiau?
- Jeigu moki burti, paskaityk viską iš jos rankos, ten turėtų būti aiškiai parašyta.

Deimantė kiek labiau palinko virš stalo, Jurga net nematydama susivokė, ką ji bando parodyti.
- Aš mieliau pažiūrėčiau tą pačią istoriją iš tavo rankos... Nors ne, gal geriau iš kurios nors kitos kūno dalies? Ką manai?
- Skanaus, - mostelėjo šakute Andrius.
- Jeigu skaityčiau iš tavo veido, - atšlijo mergina, - pasakyčiau, kad tu visgi kažką slepi. Na, mažų mažiausiai vieną paslaptį tai tikrai. Didelę paslaptį.
- Argi jos ne visos tokios?
- Mm, - nusišypsojo Deimantė. - Man patinka, kaip tu išsisukinėji. Gal nori po mokyklos kartu į kavinę?
- Mums reiktų ruoštis pirmadienio kontroliniui, aš ir taip raudonoje zonoje.

Jurga susidomėjusi klausėsi katės ir pelės žaidimo, trumpam pamiršusi savo salotas.

- Valandėlė Plikio pamokoje tau svarbesnė už kokybišką vakarą su manimi? Nejaugi aš tokia nuobodi?
Andrius trumpai žvilgtelėjo į Deimantę, tada vėl įniko į savo patiekalą.
- O gal tau patinka merginos, kurios sugeba pačios apsiginti? Na žinai, kad nereiktų jų nuolat saugoti ir panašiai?
- Kodėl gi ne, - nusijuokė Andrius. - Ir kad dar galėtų mane retsykiais apginti.

Jurga vos neišmetė šakutės. Viena buvo nutylėti faktus apie save, tačiau šis bernelis melavo nemirksėdamas, tarsi mesdamas jai nebylų iššūkį – štai, pabandyk, jei gudri, įrodyti priešingai.
Susigriebė vos nepasidavusi pasiūlytam žaidimui – jau buvo bepradedanti kurpti planus, kaip įvilioti apsimetėlį į sporto salę, ar kokį nors tamsesnį užkampį, kur gerokai pagąsdintų apgaulingais judesiais ir priverstų išsiduoti.
Ne, kur kas svarbiau buvo išlaikyti save šešėlyje, nei veltis į panašius žaidimus. Kam rūpi, ką jis ten meluoja?..

- Jurga! - staiga nuskardėjo per visą valgyklą ir ši įšalo vietoje, dėbtelėdama į atskubančią Raselę, kuri netgi gerai nematydama žinojo, kur rasti ją. Visgi vieta įprasta.
- Jurga, tau tai reiktų žinoti... - uždususi mergina užgulė stalą, beveik panardindama nosį į jos salotas. - Tai dėl Viktoro!
- Tau būtina rėkti? - susitvardė Jurga, šaltai nudelbdama garbanę. Periferiniu regėjimu išvydo, kaip prie gretimo staliuko sėdėję abu  vienuoliktokai atsisuko į ją, tačiau tyčia apsimetė jų nepastebinti.
- Atleisk, bet tai dėl Viktoro...
- Kiek girdėjau, jis ligoninėje, - pertarė Jurga. - Ar jį ir tenai kas nors primušė?
Raselė papurtė galvą, įnirtingai neigdama.
- Ne... nežinau. Nesvarbu! Šiandien mokykloje pasirodė pašalietė mergina, kuri pasiskelbė esanti Viktoro sesuo. Ir spėk ką! Jinai šiuo metu ieško to, kuris paguldė jos brolį į ligoninę!
- Ak, sesuo... - šyptelėjo Jurga.
- Ne laikas vaipytis! Tau vertėtų žinoti, kad Viktoro tėvas yra naktinio klubo „BlackHorn” savininkas. Apie tą vietą nekokie gandai sklando. Kriminalines naujienas skaitai kada nors?
- Kažką girdėjau, - surimtėjo Jurga. - Ir? Tu tarški taip, tarsi ji manęs ieškotų.

Akies krašteliu teberegėdama spoksantį į ją Andrių, Jurga stengėsi atsargiai rinktis žodžius. Ir šiuo atveju labiausiai troško nutildyti pačią Raselę, kad ši neleptelėtų per tris stalus apie jos žygdarbius. Tada ramioms dienelėms galas, Deimantė tikrai neišlaikys nepasipasakojusi kiekvienam pažįstamam, ką girdėjo iš pirmų lūpų.

- Ne, tavęs ji tikrai neieško, - pareiškė Raselė. - Čia ir yra visas reikalas. Spėju, mokykliniai gandai sumaišė viską – ta merga visai neseniai vienuoliktoje C ieškojo Andriaus!
Akimirką Jurga sutriko, virškindama salotas ir gautą informaciją.
- O... - nesusilaikiusi dirstelėjo tiesiai į gretimą stalą, už kurio sėdėjo apkalbamas asmuo. Pažvelgė tiesiai šiam į akis. - Nieko tokio. Manau, jis puikiai susitvarkys.
- Ką?..
Raselė netikėdama papurtė galvą. Andriaus veide irgi neliko nė ženklo šypsenos, Jurgai netgi pasirodė, kad tame nekaltame veide pirmą kartą išvydo negerą šešėlį.
- Jeigu tai iš tiesų tik viena mergina, nėra ko jaudintis, - vyptelėjo puse lūpų. - Galų gale vyrų kaulai stambesni, jie tiesiog gimę atlaikyti daug moteriškų smūgių.
Raselė jau ketino prieštarauti, tačiau pastebėjusi kitur nukreiptą Jurgos žvilgsnį, pati grįžtelėjo atgal.
- Ak, tu irgi čia! - atpažino Andrių. - Visai neseniai tavo klasėje tavęs ieškojo!
- Girdėjau, - murmtelėjo šis. - Turbūt tai reiškia, kad man metas namo.
- Jau? - atsitokėjo Deimantė. - Ei, aš irgi!
- Ne ne, aš jau sakiau, kad pirmadienį kontrolinis, - Andriui tik vargais negalais pavyko nuslėpti susierzinimą. - Aš einu namo. Jeigu kas klasėje klaus, pasakyk, kad pabėgau. Ar ką nors panašaus...
- Aš tikrai niekam nieko klasėje nesakysiu, nes einu kartu su tavim! - užsispyrė Deimantė. - Girdėjai, ką ta garbanota sakė? Tavęs gi ieško už tai, ką Viktorui padarei!
- Aha. Tame ir reikalas, kad nieko nepadariau. Ir neketinu dėl to aiškintis.
Jiedu pasuko prie išėjimo iš valgyklos, palikę pusiau įveiktą maistą.

Rasa atsisuko į Jurgą, įremdama delnus į stalą:
- Ir tu manai, taip viskas turi būti?
- Nespirgėk, - patarė ši. - Juk sakau, kad viskas gerai. Tas šmikis kelia problemas man, o aš – jam. Barteriniai mainai...
- Tikrai? Aš dar nepapasakojau tau įdomiausios vietos!

<<>>

Gintaras paprastai niekada nesiskųsdavo, kai gyvenimas pakišdavo jam sunkių akimirkų. Toks jis jau buvo – aukštas, kūdas, lėtas ir daugmaž apatiškas. Kai būdavo gerai, jis džiaugdavosi, kai blogai – iškęsdavo sukandęs dantis. Kad nekliudytų aplinkiniams.
Tačiau nė už ką nebūtų sufantazavęs, kad vieną dieną jį po mokyklos koridorius už pakarpos tampys gerokai žemesnė mergina, su kuria geriau nesiginčyti.
Gintaras jau turėjo garbę be jokios regimos priežasties paspurdėti Viktoro gniaužtuose, o dabar, regis, jį už pakarpos prilaikė tos pačios šeimos kitas atstovas. Tarsi jis būtų tapęs oficialiu atpirkimo ožiu neaiškiems reikalams.
- Tu ne į mane žiūrėk, - it replėmis spustelėjo Gintaro riešą Austėja, apsimesdama, kad paprasčiausiai traukia pasivaikščioti su savo „vaikinu“. - Greičiau parodysi man tą Andrių, greičiau galėsi nešdintis... O gal nori šitaip visą vakarą su manimi praleisti?
- N... ne, - susigriebė Gintaras.
- Ne? Nori pasakyti, aš tau per prasta?
- Taip... Tai yra – ne! Tu tikrai ne prasta! Jokiais būdais ne prasta, tik aš...
- Oho, tai reiškia, jau yra nekalta panelė, kurią tu lydi po pamokų namo? - sarkastiškai nutęsė  Austėja.
- Aš neieškau kol kas merginos.
- Kodėl ne? Gal tu iš tų, kurie prieš apsigalvodami nori išbandyti abi vaivorykštės puses?
- Ką?.. - išraudo Gintaras.
- Ne į mane žiūrėk, sakau, - prunkštelėjo Austėja. - Pražiopsosi tą Andrių, tai aš tau pažadu – išrengsiu ir paleisiu koridoriais nuogą pabėgioti. Supratai?
- O ką tu darysi Andriui jį suradusi?
- Dar nesugalvojau. Bet pradžiai įsidėmėsiu jo veidą, kad net ir už gimnazijos ribų nesunkiai rasčiau, jei prireiks.
- Jis mano klasiokas, - stabtelėjo Gintaras. - Aš... negaliu šitaip. Jis niekam nieko nėra bloga padaręs, kodėl tau tiesiog nepalikus jo ramybėje?
- Ei, ar aš ką tik nesakiau, kad tik pasižiūrėsiu į jį? - paniuro Austėja.
- Taip. Kol esi gimnazijoje. O kas bus vėliau?
- Tau tai rūpės mažiausiai, patikėk. Judinkis.

Tačiau Gintaras stovėjo įšalęs vietoje, negalėdamas nuleisti akių nuo įėjimo į valgyklą – ten kaip tik išvydo Andrių, besidairantį tai į jį, tai į Austėją. O šalia jo ant vienos kojos strykčiojo Deimantė, bandydama pasitaisyti batelį.
- Gal tu užmigai?.. - Austėja jau ketino skausmingai spustelėti Gintarui riešą, kai staiga pati susigaudė, kame reikalas. It grobį užuodusi pantera grįžtelėjo į tą pačią pusę.
- Tai jis, ar ne? Žinoma, kad jis, antraip tu čia nevaidintum stulpo.
- Bėk, Andriau! - neištvėrė įtampos Gintaras, pats susigūždamas bei laukdamas Austėjos smūgio, tačiau ši tik išsišiepė, pralinksminta tokių žodžių.
- Aha, bėk! Pagaudysim, - pritarė.
Andrius tik sumirksėjo, nutaisydamas savo firminę kvailą veido išraišką.
- Kas čia vyksta?
- Geras klausimas, - palikusi vargšą Gintarą užnugary, Austėja lėtai artinosi prie naujos aukos. - Pažiūrėkim... Ar tai tavo dėka mano brolis Viktoras atsidūrė ligoninėje?
- Em... - sutrikęs Andrius pasikasė pakaušį. - Jei teisingai pamenu, greitąją jam iškvietė kažkuris karate klubo narys, tai būtų neteisinga nuopelnus priskirti man...
- Šaipaisi iš manęs? - paniuro Austėja. - Tu žinai, ką aš paprastai tokiems besimaivantiems padarau? Galiu labai greit pademonstruoti.
- Aš tikiu, - taikiai kilstelėjo rankas Andrius, - kad tu tikrai padarai. Tačiau kol kas nelabai suprantu, ko tau iš manęs reikia.
- Visai nedaug, - Austėja sustojo per žingsnį nuo savo aukos. - Bet pirma tau teks palydėti mane iki mokyklos vartų.
- Ei, jis šiandien su manim! - pasipiktino Deimantė.
- Tikrai? - pervėrė merginą su suknele žudikiškas žvilgsnis. - Tu tikra tuo?
- Tikrai tikra! - cyptelėjo Deimantė ir pasislėpė Andriui už nugaros. Šis nepatenkintas pasimuistė.
- Gerai, supratau, - pratarė. - Iki vartų tai iki vartų...
- Iki galinių vartų, - nusišypsojo Austėja. - Ten žmonių mažiau.
- Ei! - šūktelėjo Deimantė.
- O šita barbė irgi gali eiti kartu, jei jau taip pageidauja. Pamatys ko dar nematė.

<<>>

- Ta merga ne šiaip sau čia balsą rodo, - spigino Jurgą piktu žvilgsniu Raselė. - Aš mačiau. Vienuoliktoje C, kai ji tik pasirodė, seniūnė norėjo ją išvyti iš klasės. O tada toji pademonstravo triuką, panašų į tą, kuriuo tu Viktorą... Žodžiu, koją seniūnei virš galvos kilstelėjo, ta vos liežuvio neprarijo.
Jurga susidomėjusi dėbtelėjo į Raselę.
- O prieš tai į jokią pozą neatsistojo?
- Pozą... Kad paminėjai, taip, pamenu, buvo kažkas. Lyg ir rankas va taip laikė ir pasisuko šonu.
Raselė sugniaužė kumštelius ir kilstelėjo juos beveik ties veidu, bandydama nutaisyti regėtą pozą.
- Gana, - apsidairė į spoksančius smalsuolius Jurga. - Jau supratau. Rankas tikrai taip aukštai laikė?
- Aha, ir dar spyrė į orą taip staiga... Kas čia per karate toks?
- Tai ne karate, - Jurga pastūmė lėkštę šalin, kildama iš užustalės. - Tai muai-thai. Padėk man surasti tą Andrių, panašu, tai visgi mano reikalas.
- Ei, ei... - Raselė pasileido Jurgai iš paskos. - Ar tai kažkas labai pavojingo? Tu manai, ta merga kažką padarys Andriui?
- Tarkim taip... Jeigu karate skirta savigynai, tai muai-thai daugiau pritaikytas žudymui. Ir nors grynuoju pavidalu to beveik niekur nemoko, norėčiau savo akimis įsitikinti, kad ta pašalietė nepanaudos visos puokštės pavojingų triukų norėdama TIK pagąsdinti.
- Kodėl aš apie tokį dalyką pirmą kartą girdžiu? - įtariai paklausė Raselė. - Tu juk neišsigalvoji, tiesa?
- Tokiu atveju tu tikriausiai nesi girdėjusi dar ir to, kad kiekvienas žmogus yra gimęs su gamtos jam duotais mirtinais ginklais - keliais ir alkūnėmis. Muai-thai juos ir išnaudoja. Galiu lažintis, kad ta mergiotė turi ilgas kojas, ar ne?
- Taip, - atsargiai patvirtino Rasa.
- Taigi, jos sudėjimui muai-thai labai tinka. Be to, kaip bežiūrėk, moteriški keliai vis tiek smūgio jėga pranoks kiečiausią vyrišką kumštį. O jei dar pataikytų į galvą, tai ir amžiną atilsį...
Raselė bėgo Jurgai išpaskos, o ši dabar žengė tikrai sparčiai, lenkdama visus it stovinčius.
„Jinai irgi turi ilgas kojas“ - dingtelėjo Raselei. - Reiškia, ir pati mokėsi to paties? „
- Kur tu skubi? - šūktelėjo.
- Prie paradinių, - atsiliepė Jurga. - Tau geriau patikrinti to bičo klasę. Jei ten nerasi, tuomet yra tik viena patogi vieta, kur jie galėtų aiškintis santykius nekliudomi. Ten ir susitiksime.

2013-08-18 10:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-02 04:16
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-04 16:55
Šmadrija
Nežinau, kas per daiktas yra pjesė. Todėl ir neprasidedu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-04 14:18
Šnekorius
Čia jau talentas. O perskaičiau tik šią dalį. ŽInot, man viskas čia labai lengvai vizualizuojasi. Nebandėt rašyti pjesę? Mananu tikrai pavyktų. Žinoma, kad 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-08-30 23:46
Marquise
Dabar svarbiausia tik su 6-ta dalimi taip neužvilkink ir viskas bus labai faina :)
V
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-08-18 16:38
Erla
Keliskart skaičiau. Veikėjų portretai, siužetas, intriga, gyvi dialogai. Intriga tikrai yra.5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą