Sanatorija, kurią išaugino tikrasis meras

Druskininkų miesto sanatorija, pavadinta aukštos žolės vardu, vykdė naują projektą, kurio finansavimu rūpinosi paslaptingi vyrai iš užsienio. Sanatorijos direktorius Vienaakis Mėlynė, tikras tikrojo mero X- o  vaikystės draugas, labai džiaugėsi nenutrūkstančiu finansavimu. Pinigai ateidavo į sąskaitą ir dieną, ir naktį.
Mėlynė džiaugėsi, kad sutiko dalyvauti europiniame projekte.
“ Mes esam kiaušinių rinkėjai, o mūsų tikslas paukštynų Lietuva” – taip vadinosi projektas. Po kilniais ir skambiais žodžiais slėpėsi niūri realybė. Lietuvos paukštynams trūko kiaušinių rinkėjų. Tie specialistai, kurie per valandą savo rankomis surinkdavo iki keturių šimtų vienetų  - visi iki vieno emigravo į Vokietiją, nes ten buvo vertinami rankomis rinkti kiaušiniai, o Lietuvoje rankomis rinkti kiaušiniai kainavo tiek pat kiek ir mechanizmais. Tai ko sėdėti kiaušinių rinkėjams šalyje, kurioje nevertinamas rankomis rinkti kiaušiniai? Profesija nelaukė. O kiaušinių rinkėjų gyvenimas trumpas:  geriausieji išlaiko dešimt metų. Taigi, reikėjo kuo greičiau užsidirbti turtus.
Lietuvos paukštynai tuštėjo ne dienom, bet dieną ir naktį.
Kodėl būtent ši sanatorija parašė projektą ir pasišovė paruošti kiaušinių rinkėjus?
Turėjo patirties ruošiant tokių sudėtingų profesijų kaip kurmių smaugėjų rankomis asociacijos darbuotojas – finansistas, keturkampių obuolių rinkėjas – apskaitininkas ir t. t. Ruošiant sudėtingos profesijos atstovus reikėjo medicininės pagalbos. Sanatorija, pavadinta aukštos žolės vardu, turėjo gerai paruoštus medikus.
Negalvokit, kad rašydamas apie juokingai skambančias profesijas bandau pridengti savo sumanymo lėkštumą ir kvailumą. Yra dalykų, kurių niekuo nepridengsi.
Profesijos, kurių reikalavo pats gyvenimas, buvo nedaug, o ir tų kasdien mažėjo.
Kuo bloga „rankomis renkančių vištų kiaušinius“ profesija?
Būsimieji kiaušinių rinkėjai buvo kruopščiai atrinkti medikų ir profesijos virtozų pensininkų.
Kas galėjo tapti kiaušinių rinkėjų ir kas negalėjo?
Tarpe tų, kurie galėjo tapti rinkėjais buvo ir Šilutės gyventojas Brazas. Ne iš menko dėmesio Šilutės gyventojams šis dėmesys Brazui. Lietuvos gyventojas iš keturiolikos vaikų šeimos. Tėvai gėrė. Motina – ne. Vaikai kas dveji metai vaikščiojo į kapus, tai procesijoje, tai gėlių nunešdavo. Vienas kito vardų neprisiminė, nes broliais ir seserimis nesivadino. Iš visos gausios šeimynos liko vienintelis Brazas. Jis palaidojo visus. Kai palaidojo paskutinį savo brolį, norėjo šokti į kapą, nes jautėsi labai vienišas. Jį sulaikė laikraščio skiautelė, kurią atpūtė vėjas. Skiautelė prilipo jam ties kairės rankos riešu. Straipsnis, kurį jis spėjo perskaityti jį labai sudomino. Jis išsitraukė mobilų telefoną ir paskambino nurodytu straipsnyje telefonu.
- Ar galiu dalyvauti kiaušinių rinkėjų konkurse?
- O jūs vedęs?
- Aš našlaitis
Konkursą jis laimėjo, nes tokios tragiškos našlaičio istorijos niekas iš stojančiųjų nesugebėjo papasakoti. Brazas buvo priimtas į priešakines kiaušinių rinkėjų gretas.
Šilutė išlydėjo Brazą tarsi į karą, kuris jau buvo laimėtas.
Visi buvo įpratę prie emigracijon išplaukiančių girtų šėlionių, kada užsimušdavo dar neemigravęs, būdavo, kad  per tą vieną atsisveikinimo naktį du tris vaikus padarydavo skirtingų kaimų seniūnų dukroms, kurios laukdavo nesulaukdavo emigranto pažaduko. Taip augo karta nemačiusi tikro tėvo, bet gerai pažistanti tikrą motiną.
Išlydėti į studijas, net ir tragiškai skambančios profesijos studijuoti, buvo tokia reta šventė, kad į ulyčią išėjo ir mažas ir didelis.
Visi ėjo prie Brazo ir spaudė ranką:
- Atleidžiu tau, kad išdaužei mano namo langus 2005 metais rudenį.. Neimk į galvą..
- Tai tu, Brazai, dė to vaiko nepergyvenk, patys užauginsim..
- Dėl mergaitės? Onikės? Neimk į galvą....
Buvo ir daugiau atleidimų ir gerų palinkėjimų.
Kodėl aš tiek apie jį? Todėl, kad tikrasis miesto meras X – sas paskyrė Brazą išsivadavimo iš apsišaukėlių misijos vadu.
Brazas atitiko protinius ir ideologinius reikalavimus.