Sustok, akimirka!
Nė vienąkart tavęs taip prašęs.
Ar tu girdi, kokia tyla?
Atrodo, kad į šitokį peizažą
ištirpo mėnesienomis šnabždėjusi malda.
Tikriausia vėl kažkas panoro gimt Čiurlioniu,
Bent tiems, kas gebame eilėraščiu girdėti.
Meldžiu, prašau ir psalme giedu:
O muzika, tyliau, tyliau...
Nesutrukdykime
Čiurlioniui gimti.
O tu, Dzievuliau, irgi jam padėki,
Net jeigu jis ne Mikalojus Konstantinas.
Sustok, akimirka!
Ne vieną kartą jau meldžiau.
Ar tu girdi?
Tokia tyla, tarsi giesmė,
kuri į akmenis prasmego,
Užmigo visiškoj tamsoj...
Tuos, kas panoro šiandien gimt,
TU privalai atvest už rankos.
Ir nesvarbu malda, eilėm, ugnim...
Bet Tu turi,
TU PRIVALAI ATGIMT!!!