Frankenšteinai dar nemirė

Visai neseniai, vos prieš keletą savaičių, rašiau esę apie Mery Shelley Frankenšteino ir jo monstro tarpusavio draugystę tėvo ir sūnaus santykiu. Kaip Frankenšteinas sutiko savo kūrinį, ką monstras išgyveno nepripažintas savo tėvo, ir kodėl vėliau jis pareikalavo Frankenšteino jam monstrės draugės?
Įvairios mintys aplankė mano sielą.
Stengiausi įsivaizduoti istorijos keblią situaciją. Visų pirma, kūrinys įtakotas 18a. gotikos žanro, perspaustai sufantastintas, dramatiškas. Tad ar galėčiau atsakyti į tokius klausimus, kaip tėvo vaidmuo prieš ‘sūnų’ ar tėvo pareigos?
Nenoriu skųstis savo skurdžia vaizduote bei ateivišku supratimu, nors būtų tai nemenkas, mano naudai, atsakymas. Kaip bebūtų lengva arba sunku, ką aš iš tikrųjų galėčiau pasakyti?

Taigi, pagal knygą, talentingas fizikos mokslų studentas sukuria monstrą, tada vieną audringą bei lietingą naktį, jis įpučia jame gyvybę. Pabaisa, kurią jis susiuva iš skirtingų kūnų gabaliukų ‘tobulai gražių’, atmerkia akis ir pasitinka šaltą pasaulį: jo kūrėjui ji pasirodo neįtikėtinai bjaurios išvaizdos; jo ūgis ir jėga – nežinomos, akys – tobulos, tačiau ‘negyvos’.
Šitoks košmaras studentą sukrečia iki begalybės ir jis paskendęs liūdesyje pasislepia savo miegamajame… o kai atgavęs žadą sugrįžta į laburatoriją, jo kūrinys jau dingęs. Nesuprastas, atstumtas, pažemintas jo paties kūrėjo.
Ar tokį tėvą bausti, ar teisinti, jeigu viso labo tai nereali istorija?

Atstumtų kūdykių namai įrodo, kad ir šiais laikais tėvai taip pat atstumia savo naujagimius, taip pat ir žudo.
Vyrai palieka besilaukiančias, o gyvūnų pasaulyje kalės suėda savo šuniukus, žuvys savo žuviukus. Kaip jau supratot, esė man nepavyko.
Apie tai galvojant, po galais, aš nerimauju...