… Tamsa, drėgmė, baimė …
Šie žodžiai jai kirbėjo galvoje, nedavė ramybės, neleido susikaupti, sudėlioti minčių į vietą. Tamsa smelkėsi į kūną valdė ją, kėlė jai nemalonų jausmą. Ji pasimetė, sustojo, tamsa nustojo skverbtis pro jos kūną, erdvę užvaldė tyla, ji užgožė, net širdies plakimą. Merginai akimirką atrodė, jog jos širdis nustojo varinėti kraują po kūną, nustojo ją šildyti. Ji susikaupė, įsiklausė ir nusiramino… Moteris pajautė pastovų kraujo pulsavimą, išgirdo širdies dūžius…
Staiga ją apakino labai stipri šviesa, akimirka ji buvo pasimetus, tačiau po kelių sekundžių mergina suprato…
Ji tik sapnavo. Šviesa teikė palaimą ir ramybę. Pagaliau ji galėjo blaiviai mąstyti, atsigauti, nusiraminti. Dabar jos galvoje tūnojo kiti žodžiai.
… Šviesa, šiluma, ramybė …
2013-05-28 10:58
Mhm, o kur istorija?
1
2013-05-26 00:49
o, kurmi...
2013-05-22 16:28
Pažiūrėkite, kiek tekste kartų kartojasi ji/ ją/ jai. Tas pat dažniau nei reiktų kartojasi širdis, tamsa, akimirka.
Vertinant iš skaitytojo pozicijos, tekstas labai nykus. Tik konstatuojamos emocijos, bet jos neperteikiamos taip, kad pasijustų skaitančiąjam, o ir pati sapno-prabudimo idėja jau tiek kartų kartota, kad niekuo nebestebina.
Daugtaškis, kaip ir bet kuris kitas elementas, pakartotas per daug primygtinai praranda vertę.
Šįkart I
2013-05-22 12:23
Kaip žema-aukšta demonstracija (i.e. „Stipriai laiko visad mane / Lova, jeigu miegu, krėslas - kada rašau“, M.K. Sarbievijus) nėra labai įtaigi ar griausminga, kokios turėtų būti trumpos tezės ir trumpi kūriniai. Tik fragmentas. Įrašas, išrašas, pasirašymas sau.