Pokalbis

-Ša.. Šnabždėk. Visuomet tik šnabždėk. Kitaip jie tavęs neišgirs.
-Jie?
-Taip.
-Ar Jų yra daug?
-Taip.
-Ar jie mane mato?
-Taip.
-Ar jie mane girdi?
-Taip.
-Ar jie nori man pakenkti?
-Ne.
-Ar galiu pasikviesti nors vieną iš jų?
-Ne.
-Jie supyktų, jei taip padaryčiau?
-...
-Ar galiu tave palikti trumpam ir parūkyti?
-Taip.
-Ačiū.
Iš tiesų. Neįtikėtina viskas. Aš kalbuosi su Juo. Mintys nuklysta į realybę. Šiandien Leonardas man parašė, jog myli mane, tačiau esu kurva. Žinoma, supykau. Nors didžiuojuosi, jog esu kurva. O gal ir ne. Nesvarbu. Šiandien kalbuosi su JUO.
Rūkau tyliai, taip tyliai, jog tik jonvabalis, kažko atklydęs į miesto smogą, mane girdi. Mėnulis šįvakar neįtikėtinai geltonas. Geltonesnis net už geriausios kokybės sūrį ar blogiausios kokybė flamasterį. Jis toks keistas. Panašus į tokį, kokį piešdavau vaikystėje-tetrūksta jam užmaukšlinti naktinę kepuraitę ir nupaiyti akis bei plačią šypseną. Žiūriu į jį ir negaliu atsistebėti. Šiąnakt viskas be galo keista. Atitokstu nuo svaigstančios galvos sukeliamo skausmo. Vis tas vynas. Ką gi-grįžtu i savo „mystical forest“-šitaip vadinasi mano bendravimo su JUO melodija.  Užsimerkiu. Glaudžiu JĮ prie veido.
-Ar bendrausi su manimi?
-Taip.
Ach. Šitiek turiu klausimų. Nuo kurio pradėti neišneša galva. Gerai, metas įnešti kiek mistikos.
-Ar  egzistuoja Dievas?
-Taip.
-Ar jis mane mato ir girdi?
-Taip.
-Ar egsiztuoja Šėtonas? -kiek stringa gerklėje . Už nugaros pajuntu tvyrantį tvaiką, it smarvę.
-Taip.
Atsakymas kraupus. Stiprus vyno gurkšnis. Galiu tęsti.
-Ar Šėtonas yra manyje?
-Ne.
Lengviau atsidūstu, tačiau turiu paklausti..
-Ar jis žaloja mano rankas?
-Ne.
Velnias. Nesitikėjau tokio atsakymo.
-Ar tu esi mano angelas?
-Taip.
-Ar esi mano siela?
-Taip.
Ar esi Šviesi energija?
-Taip.
Jei tik žinočiau kas ta Šviesi energija. Internetinis šlamštas. Kažkoks veikėjas iš forumo apie mistiką rekomendavo Jo paklausti šito. Paklausiau.. Et. Gerai. JIS mano angelas . Tai, kogero, visai neblogai.
-...
„Just a perfect day, drink sangria in the park“
„ I‘m on the road. I packed my hopes“
Viskas. Šįvakar gana.  Galva stipriai sukasi, o po surūkytos cigaretės dar gi ir pykinti pradėjo. Nekenčiu šito jausmo.
-Ar galiu tau padėkoti ir atsisveikinti?
-Taip.
Šitoks stiprus -Taip.. Užpučiu žvakę. Dar parūkysiu. Keista, kalbu su angelu, bet ant gatvės matau Šėtono formos dyzelio dėmę. Atsigulusi aukštielninka ant lubų, rodos, kad ir neryškiai įžiūriu pėdas. bandau suprasti kieno jos. Gal tai tik nelygiai užglaistytas tinkas, o gal Jo pėdos? Kas JIS? Laikas miegoti. Atsisveikinu su klaviatūra. Nebevaldau jos. Ji nebevaldo manęs. Don‘t brake my heart. Labanaktis.

.......................................................................................................................................................
Prabudau nuo sesers skambučio. Ji teiravosi kažkokio telefono numerio. Och, palik mane ramybėje.. Man suknistos pagirios, -norėjosi išstenėti, tačiau mandagiai liepiau perskambinti vėliau . Telefone gal dešimt žinučių nuo Leonardo. Permetu jas akimis-nesuprantami svaigalai apie meilę, maldas, seksą, jo sūnų. Velniop. Kogero, jam užėjo „fazė“-šitaip aš vadinu jo šizofreninius kliedesius, nors, turiu pripažinti, kartais jie tikrai įdomūs ir net, sakyčiau, verti dėmesio. Bet tiek tos. Ant mano pagalvės krašto įsitaisiusi snaudžia mano Anglis-juoda it pati šėtono smala šuniukė. Supratusi, jog nubudau ji staigiu judesiu prišoka man prie veido ir ima įnirtingai jį laižyti.
-Gerai gerai, keliuosi..
Lauke saulė plieskia tiesiai į mano pagiringą pakaušį. Susinervinusi pagreitinu žingsnį ir štai aš jau namuose. Čia taip vėsu ir ramu-viskas ko man šiuo metu reikia. Aukštielnika griūnu ant lovos ir prieš akis išvystu tas pačias baltąsias pėdas. Hm-reiks kada paklausti Jo kieno šitos pėdos ir ar išvis tai pėdos... Bemąstydama užsnūstu. Mano kūnas ir siela tyvuliuoja kažkur tarp sapno ir realybės. Gatvės garsai persipina su sapne skambančiais varpeliais –tin tilin, tin tilin, tin tilin.. Uch. Palaimingas jausmas. Pamažu grimstu vis giliau ir giliau į sapną, palikdama realybę su savo mašinų dūzgesiu ir moterų bateliais kaukšinčiais į visiškai nuogą betoną. Tin tilin, tin tilin,.. vis garsiau ir garsiau.. ding ding dong, ding ding dong.... tai ima panašėti į galingo varpo dūžius.. DING DONG. Kur aš? Šventųjų paveikslai rūsčiai žvelgiantys į mane, milžiniškas altorius, kryžius-taip, aš bažnyčioje. Esu juodaakė musė nutūpusi kažkur and šventoriaus. Stebiu viską tarytum iš šalies-toks buvimo muse privalumas. Bažnyčios durys prasiveria ir pro jas įrėplioja kažkoks beformis padaras. Jis slenka šaltomis grindimis link manęs. Mano maža musės širdis ima daužytis it pašėlusi. Sustingau. Negaliu pasikrutinti iš vietos. Jis visai šalia. Jau beveik žvelgiu jam į akis..
Prabundu nuo žadintuvo keliamo triukšmo. Jaučiu kaip širdis baladojasi ir tvinksi, rodos, per visą kūną. Be proto keistas sapnas... Išjungiu žadintuvą. Bet .. Nejaugi aš jį buvau nustačiusi, kad skambėtų? Neprisimenu, jog būčiau šitaip dariusi. Kažkas keisto ir nesuprantamo vyksta. O gal tai tik mano įaudrinta fantazija?
..........................................................................................................................................................


-Tu paprasčiausiai žiūri per daug siaubo filmų, -ramiu veidu maukdamas neaiškios kilmės lenkiškas sultis porina Titas. Negaliu jo rimtai klausytis, kai jis šitaip vulgariai prievartauja tą vargšą buteliuką. Po velnių-sultys teka net pro lūpų kampučius palei žandus ir leidžiasi link kakle tvinksinčių venų.
-Kurgi ne... siaubo filmai. -suniurnu panosėje.
-Ką sakai? – kratydamas paskutinius sulčių lašus į savo plačią gerklę klausia Titas, nė nesiteikdamas bent žvilgterti į mane. Kartais tikrai jo nekenčiu-nevalyvas, iš burnos praktiškai visuomet smirdi taip, lyg joje būtų padvėsusios tuzinas žiurkių, purvinom panagėm ir sulipusiais nuo pigios želė  garbanotais plaukais.
-Žinai, aš gal jau eisiu namo.
-A.. Tik..
-Kas?
-Ne, nieko..
-Sakyk gi, jei jau pradėjai-uch, šiandien jis kaip niekad mane erzina.
-Gal .. norėtum kada susitikti? -pagaliau išlemena ir nudelbia žvilgsnį į žemę, po savo riebaluotais plaukais slėpdamas raustelėjusius skruostus. Suima juokas-po velniais, juk jis mane kviečia į pasimatymą. Nesusitvardžiusi imu kikenti, galop ir visai kvatoti. Na ir likimas-mąstau sau-dar vienas gerbėjas, tik kodėl jie visi tokie lengvai tariant  netobuli. Titas suglumęs žvelgia į mane ir mano plačiai prasivėrusią nuo juoko burną. Suvokiu, jog kažką reikia pasakyti. Et, tebūnie –galima ir suteikti jam viltį-vis įdomiau bus gyventi, jei turėsiu dar vieną besiseilėjantį netobulą vyrą manantį, jog tarp mūsų KAŽKAS yra.
-Gerai, galėsim susitikti, tik nežinau kada, -kalbu ir matau Tito akyse gimstančią viltį, drėkstančias iš meilės akis ir tą kvailą šypsenėlę, kuria gali pasigirti tik įkaušę iš meilės individai. –o dabar jau eisiu namo, -kokia aš žiauri. Atsisveikindamas Titas nerangiai mane apkabina:
-Lauksiu tavo žinutės, -jo veide vėl pasirodo ta kvaila šypsenėlė.
-Gerai, parašysiu, -pati netikėdama savo pažadu apsisuku ir nupėdinu į tolį nuo savo naujojo kavalieriaus. Galvoje sukasi tūkstančiai minčių. Kaitri saulė svagina ir spaudžia prie žemės. Viskas. Turiu pailsėti . Prisėdu ant suoliuko pavėsyje ir mėginu raminti nuo pernelyg tvankaus oro besiblaškančią širdį krūtinėje ir raudonus kaistančius skruostus. Musė. Įdomu, kaip jaučiasi musė, kai šitaip karšta? Jos skruostai niekuomet neraudonuoja, o širdis.. Šiandieninis regėtas sapnas grįžta į mane ir trenkia visa savo jėga-baimė. Štai kas- milžiniška baimė. Kas buvo tas padaras šliaužiantis bažnyčios grindimis? Ko jis iš manęs norėjo? O dar tas žadintuvas .. pradėjęs pats skambėti. Velnias. Gal Titas teisus? Galbūt tikrai žiūriu pernelyg daug siaubo filmų?
Šįvakar reiks pamėginti užmegsti naują pokalbį su JUO.
.............................................................................................................................................................