Negaliu sustoti

Nei eiti,
važiuoti -
laukai, miškai -
einančiam,
važiuojančiam
lyg žalios sienos.
Gaudo lūpos -
šaltą, gaivų orą.
Plaučiai
lyg balionai pučiasi
ir ausys, akys
dar nesenos

O moterys -
gatvėmis kaukši
ir krinta iš medžio -
paukščio lizdas.
Lietaus
akutės blizgančios
kelia ir mane
į svaiginantį aukštį.

O mėnulis
tarsi akyse krislas -
virš žiedų,
pumpurų varvina
žalią liepsną.
Žiedai bijos
į purvą, dumblą kristi,
o po mėtom, rūtom,
varnalėšom -
šernai, kiškiai -
norės pasislėpti.

Ir linksta
po kojom 
lieptas kaip šiaudas.
Mėnulis - vyšnių,
obelų šakose -
neišsitenka.
Pavasaris rankose...
Regiu ir save -
niūrų, pasišiaušusį,
mėnesienoje
eilėraščius rašantį.

O tu, šauki, - Nereikia.
O tu, šauki, - Nenoriu.
- Man, trūksta oro,
man nuogo
tavo kūno reikia.

Įdegę krūtys
iš suknelės veržiasi,
nors mėnesiena
tavo kojas prausia
ir bučiuoja
tavo sodą, sodrią odą -
švelnią, lygią.
Vis vien einu 
kaip veršis,
nors šąla, lyja.

Važiuoti, plaukti –
laukai, miškai
lyg žalios sienos,
o mėnuo
be širdies –
nutvieskia mano vizijas
ir priešintis sunku,
kai kažkas
rankas ištiesia
ir suvelia
man plaukus
ir aš, su bevaise
naktimi
susietas –
einu
į naują dieną
ir negaliu
sustoti.