Nuovargis

Vakaras
kaip šikšnosparnis -
sklando 
ir užkliudo surūdijusį
šulinio veleną
ir vandenį išlieti nori,
nori išgąsdinti
susigūžusią varlę
ir bėgančią pelę.

Rasos didelės,
sidabrinės
lyg aguonų galvos -
ryškios,
sproginėjančios,
ir beveidės
į vaikų sapnus
subridusios -
vorų, bičių,
šikšnosparnių
dūzgime verdančios.

O žiedai -
ramino nervus, akino,
dilgino akis,
paširdžiuose dilgsėjo.
Byrėjo žemuogės,
aguonos
į praviras burnas
ir niekas nepastebėjo,
kaip įlingavo
pro duris -
ilgesingas,
nerūpestingas
rugsėjis.
Krizė. Nuovargis
ir atėjęs vaikas
sušuko.
- Per visą žiemą
lapų auksas,
ant apledėjusių šakų
nebūna.

Lyg siūlų kamuoliai -
debesys purūs.
Visą amžių -
vienas litras 
ir vienas litas, 
vienas obuolys
ir kriaušė.
- Vaikai, vaisių neimkite -
nagus nusigriaušite,
o vaikai -
paklusnūs pinigams -
vergams.
Rugsėjis, runkelis, linas,
o ruduo
lyg lietuviškas
Donelaičio būras -
vaikšto
po laukus, miškus,
it paskutinis
peršalimas,
apsireiškimas.

Man, nebaisi
Mirtis,
nei sniegas, ledas,
mane, labiau svaigina
pinigai,
lapų auksas,
nei rasų sidabras,
ir apkalbų voratinkliai
nuo galvos
ligi kojų -
lietus ir nuovargis -
akinantis ir baltas,
kurį ir mes - garbinome,
ir vasarai –
gandriukus
padovanojome.