Žodžiai

Seniai vengiau tavo žodžių. Jie per giliai į sielą smelkiasi. Per ilgai išlieka mintyse, kad perskaičiusi juos, vėl galėčiau toliau egzistuoti. Jie apsako visa ko trapumą ir laikinumą, o tai verčia gyventi. Rašydamas susitapatini su medžiu, o aš tapatinuosi su tavo žodžiais. Pradžioje jie daug padarė. Mane padarė kitokia nei buvau. Leido subręsti manoms mintims ir privertė pasukti jas kita linkme. Prasmė... Štai kas nuo tada neramina mano sielą. Gyvenimo prasmė, egzistavimo prasmė, mokslo prasmė, darbo prasmė. Tiek daug beprasmybės. Dabar žiūriu į tavo žodžius, bet neskaitau. Stengiuosi neskaityti, bet smalsumas ir ilgesys to jausmo, kai gaunu dozę tavęs, nugali baimę. Dažnai norėjau atkurti tą aplinką ir pojūčius, kai pirmą kartą paragavau tavęs, bet visada kažko pritrūkdavo. Tik dabar supratau ko. Pagrindinio ingrediento tame keistame ir svaiginančiai toli nešančiame recepte – tavo žodžių. Skaitau. Bet ir vėl gi nusisuku, nes pajuntu nenugalimą baimę. Negaliu. Bet ir noriu... O, Dangau, padėk man. Juk čia tik žodžiai! Bet kokie žodžiai... tavo jie.

Buvai sadistas, o mane padarei mazochiste. Man iki kaulų smegenų reikalingas skausmas, bet tik ne fizinis. Jį lengva nugalėti. Man reikia sielos skausmo. Man reikia kentėti. Tik tada jaučiuosi savimi. Laimei mane palietus aš bėgu nuo jos. Ieškau šešėlio kur galėčiau pasislėpti ir toliau kentėti. Kiti sakys, nepatyrusi laimės tikros, todėl jos bijai. Deja, buvau tikrai labai laiminga, bet man tai nepatiko, nes pastoviai jaučiau tuštumą. Jaučiau trukumą kančios.

Štai ką man padarei. Tikiuosi kada nors, kur nors, pamatysi mano šiuos žodžius, bet nesuprasi, kad jie apie tave. Nesuprasi, kad sukūrei mane, o aš galėsiu dėl to ir toliau kentėti.