Klonas iš skrybelės

Niekaip nerandu savęs. Taip kartą beiėškodamas savęs užėjau pas žiniuonį į burtų kabinetą. Neidomi man buvo nei ateitis, nei praeitis, kai savęs neturi, tai ir vaikštinėji kaip pikta dvasia po įvairius kabinetus, vis svajodamas rasti savę viename iš jų sėdinti. Svarbų, kostiumuotą, apsikrovusi stalą dokumentais... Buvau banke, kariniame komisariate, darbo biržoje, poliklinikoje, klebonijoje... niekur manęs nėra. Užėjes pas žiniuonį, kabinete ant stalo radau padėtas kortas, sustatytas žvakes ir bliūde plaukiojanti stiklinį rutulį. Prie stalo vėl ne aš sėdėjau. Padalines kortas, pažvelgiau į rutulį, bet nieko nepamačiau, tada paprašiau žiniuonio uždegti žvakes, bet vėl savęs neišvydau. Žiniuonis supratęs ko aš ieškau, nusiėmė skrybelę ir pamojavęs pieštuku, iš skrybelės už ausų ištraukė mano kloną. Tokį patį mane, su tais pačiais adidasiniais treningais, tokia pat kreiva sulaužyta nosimi ir su tom pačiom susipainiojusiom zilkom smegenyse. Abudu su klonu iš kišenių išsitraukėm po 5 litus ir atsiskaitę su žiniuoniu patraukėm laistytis. Laistėmės trys naktis ir trys dienas, trys rytus remontavomės, trys vakarus smigom. Ketvirtą rytą, pasiilgęs įvairovės ir kompanijos, užverčiau kloną. Kūną sugrūdau į vyno butelį ir užkasiau miške, po šventais ąžuolais. Savę atradęs, nustojau beprasmiškai po kabinetus vaikščioti, bet kažkodėl labai traukia įlysti atgal į skrybėlę.