Laimės liejimas

.






Šventasai Augustinas kitados,
Pažvelgęs Viešpačiui per petį, matė būtį
Jau gatavą ir tobulą, nors ją
Nuolat Aukščiausio pirštai minkė
Ir leido augt pačiai tuo pat metu,
Šakotis, ginčytis bei šnypšti,
Spindėti kristalu ir prisikelti
Nemirus nei išlikus – fokusas
Šventajam pasirodė gan nerimtas,
Bet geistinas – išsprendęs bei sutaikęs
Aistras nekist ir kurti.
O mums iš laiko švino
Tai dera nusilieti gyvenimą – kristalą
Ir ugnį kur nenyksta,
Jei kada nors liepsnojo.

Talkauk prie dumplių, vyskupe.
Čirkšk, lydiny, sugerk
Laikų liepsnoj spalvas,
Nušviesk ir gėrį,
Sugėręs saulę – kaip svogūnas
Koksai virš židinio kasoj
Auksu nušviečia žiemos naktį.



Laimingų Metų!