paradoksas

Mano siela šoka pirštų galais vos liesdama
didžiųjų piramidžių viršūnes,
žemės nasrų gomurius ir iltis.
Mano galva tūkstančius kartų ridenasi
žemyn laiptais,
pasiaukodama Dievams už rytojų.
O rytojus tik tolsta, kaip tolsta tapyras
vejamas ietimis
sužeisto medžiotojo.
Stipriai spaudžiu savo būties smėlį saujoje
ir jis byra. Many telikę taip mažai švelnumo.
Mano didžiąją cilivizaciją užklupo apokalipsė
ne tokia, kurią išpranašavo mano žynė Nuojauta.
Mano apokalipsė skambėjo varpo dūžiais, suvarstė
mane laikrodžio rodyklėm. Mano didžiausias
priešas Laikas laimėjo paskutinį mūšį.
Ir įkalino mano sielą mano kūno narve, o
raktą saugo protas, iš kurio su naktimis pamažu
varva didžiųjų piramidžių vaizdai.
Te lieka
tuštuma
ir žaizdos. Čia suprantu:
Teužgydis tas, kas sužalojęs